14 Minutės
Renginyje Startup Fair Vilnius 2025 ant Core Stage vyko vienas iš labiausiai provokuojančių panelių, uždavęs futuristinį, bet vis labiau realų klausimą: Ar pasaulis netrukus išvys milijardo vertės įmonę, sukurtą ir valdomą vieno žmogaus — kurio vienintelis komandos narys būtų dirbtinis intelektas?
Sesį moderavo Romanas Zontovičius, AI Hub at Innovation Agency Lithuania vadovas. Sesijoje susirinko aštrus investuotojų ir įkūrėjų mišinys, kad aptartų, ką intelektualios automatizacijos kėlimasis reiškia verslumui. Panelėje dalyvavo Oksana Vodonos, asociuotė iš 500 Global, Gabrielė Kriaučionytė, Neurali generalinė direktorė, ir Magnus Hambleton, investuotojas iš ByFounders. Kartu jie nagrinėjo praktinius, psichologinius ir etinius solo verslumo aspektus DI eroje, pateikdami tiek optimizmo, tiek kritinio vertinimo.
Nuo tviterio iki realybės: vieno žmogaus vienaragio idėja
Diskusija prasidėjo nuo virusinio tviterio, įkvėpusio sesiją — įrašo, spėjusio, kad pirmasis „vieno žmogaus vienaragis“ netrukus atsiras, varomas dirbtinio intelekto. Romanas prisipažino, kad idėją seka nuo to laiko. „Kiekvienais keliais mėnesiais vėl patikrinčiau internetą — ar jau įvyko?“ — sakė jis, nubrėždamas kontekstą. „Gal tikrasis klausimas nėra ar tai įmanoma, o ar mes iš tikrųjų to reikalaujame.“
Jis atkreipė dėmesį į istorinius sunkumus solo įkūrėjams — ypatingai į mastelio išlaikymo problemą. „Startuoliai visada reikalaudavo komandų, kad suvaldyti operacijas, rinkodarą, personalo klausimus ir klientų aptarnavimą,“ — sakė jis. „Tačiau DI įsiveržimas į paveikslą keičia žaidimo taisykles.“ Jis pridūrė, kad technologijų pažanga sumažina kai kurias operacines kliūtis, bet ne visada išsprendžia strategines ar psichologines problemas.
Ar įkūrėjas gali būti visur vienu metu?
Diskusija persimetė į Gabrielę Kriaučionytę — biotechnologijų įkūrėją, valdžiusią kelias įmones vienu metu, įskaitant Neurali, kuri paspartina vaistų atradimą naudodama DI. Užduota klausimo, kaip ji sugeba valdyti kelias įmones, ji paaiškino, kad DI įrankiai nebėra prabanga ar opcija — jie tapo būtinybe.
„Su šiandien prieinamais įrankiais galima užimti kelias roles vienu metu,“ — sakė ji. „Mes perkeliame tiek daug darbo ant DI pečių. Jei tavo DI nerašo klientams savaitgaliais, kažkas ne taip.“ Ji akcentavo, kad efektyvus automatizavimas leidžia sutelkti žmogaus laiką į strategiją, kūrybą ir sprendimų priėmimą.
Kriaučionytė paaiškino, kad skiria savo dėmesį dviem verslams: viename vykdo komercinę generalinės direktorės funkciją, kitame — produktų vadovės vaidmenį. „Tai balansas tarp vadybos ir kūrybinio darbo,“ — sakė ji. „Laiko planavimas yra esminis — vienas projektas sparčiai auga, kitas vis dar ankstyvoje fazėje. Toks ritmas yra valdomas.“ Be to, ji pabrėžė, jog tinkami DI įrankiai taip pat reikalauja aiškios procesų kontrolės ir nuolatinio stebėjimo, kad automatizacija išliktų tikslinė ir etiška.
Jos požiūris atspindėjo augančią tiesą technologijų ekosistemoje: intelektualūs asistentai dabar atlieka užduotis, anksčiau reikalavusias ištisų skyrių — nuo komunikacijos ir tvarkaraščių iki tyrimų ir produkto iteracijų. Tai keičia darbo struktūras, bet kartu sukuria naujų valdymo ir kokybės užtikrinimo reikalavimų.
Investuotojo perspektyva: kokio mažo gali būti startuolis?
Panelės investuotojai įnešė atsargumo ir realistiškumo. Magnus Hambleton iš ByFounders, valdančio €110 milijonų fondą, sakė, kad jie reguliariai investuoja į ankstyvas komandas, sudarytas iš dviejų ar trijų žmonių, tačiau vieno įkūrėjo vienaragio idėja išlieka labiau teorinė.
Jis paminėjo pavyzdžius, tokius kaip Thinking Machines ir SAIF Superintelligence, abi įkurtas buvusių OpenAI vadovų ir artimiausiai gavusios milijardinę vertę beveik iš karto. „Technine prasme, jei jie būtų solo, jie atitiktų apibūdinimą,“ — sakė jis. „Bet visi turėjo bendraįkūrėjus. Tikro vieno žmogaus vienaragio dar nemačiau.“
Hambletonui ribojantis veiksnys yra ne technologija, o mastas. „Unicorno stadijoje paprastai sugeneruojate dešimtis ar šimtus milijonų pajamų,“ — aiškino jis. „Tuo metu samdyti net vieną žmogų yra nereikšminga sąnaudų prasme palyginus su pajamomis. Visada verta perleisti dalį CEO laiko.“ Jis taip pat atkreipė dėmesį į valdymo, teisinės struktūros ir rizikos paskirstymo svarbą dideliame augimo etape.
Oksana Vodonos iš 500 Global sutiko su šiuo požiūriu. Jos fondo portfelį sudaro daugiau nei 3 000 įmonių ir daugiau nei $2.3 mlrd. valdomų lėšų, tačiau jie dar nėra investavę į solo įkūrėją, gavusį tokio lygio finansavimą. „DI gali pakeisti užduotis,“ — sakė ji, — „bet ne vizijos, motyvacijos ar strategijos. Turėti bendraįkūrėją nėra tik darbo pasidalijimas — tai turėti partnerį idėjoms ir atsparumui. To DI kol kas negali pakartoti.“ Ji taip pat pažymėjo, kad investuotojai vertina tiek techninį vykdymą, tiek gebėjimą išlaikyti organizaciją ir prisitaikyti prie netikėtų iššūkių.
Psichologinės ir žmogiškos ribos
Kriaučionytė sutiko, kad emocinis atsparumas išlieka žmogišku trūkumu, kurio mašina negali pakeisti. „Yra tiek daug dienų, kai viskas nesiseka,“ — sakė ji. „Turėti bendraįkūrėją, kuris emociškai tave palaiko, yra nepakeičiama. Kol DI nepasieks tokio lygio, kad užtikrintų tikrą žmogišką kompaniją, solo kūrimas išliks emocine prasme sudėtingas.“
Vis dėlto ji prognozavo artimą ateitį, kurioje DI pagrįsti asmeniniai asistentai veiks beveik autonomiškai. „Svajojau apie asistentą, kuris atliktų viską už mane,“ — sakė ji. „Dabar mūsų DI nuolat bendrauja tarpusavyje. Jaučiasi, lyg valdytum 50 žmonių komandą.“ Tai iliustruoja, kaip pažangios automatizacijos gali pakeisti komandų struktūrą, nors vis dar lieka būtinybė prižiūrėti ir reguliuoti DI veiklą.
Kada investuotojas statytų €100 mln ant vieno žmogaus?
Romanas uždavė hipotetinį klausimą: „Ką reikėtų, kad jūs investuotumėte €100 mln į vieną įkūrėją?“
Hambletonas nusijuokė. „Na, asmeniškai aš pažeisčiau fondo sutartis — ir galbūt atsidurčiau už grotų,“ — juokavo jis, po to pripažinęs rimtį. „Bet jei įsivaizduočiau pakankamai didelį fondą, vienintelė priežastis būtų beveik garantuotas sėkmės rezultatas — beveik 100 % tikimybė.“ Jis pabrėžė, kad tokiai investicijai reikėtų ne tik technologijos, bet ir aiškaus verslo modelio, rinkos dominavimo galimybių bei teisinių bei etinių saugiklių.
Jis paaiškino, kad toks pasitikėjimas ateitų tik su tikrai transformacine technologija. „Jei pasieksime dirbtinį bendrąjį intelektą (AGI), galintį automatizuoti visą darbo jėgą, kalbame apie globalią rinką, vertą dešimtis trilijonų kasmet,“ — sakė jis. „Tokio masto rinka pateisintų beveik bet kokią vertinimą.“ Tai argumentas, kodėl kai kurie investuotojai laiko AGI esminiu lūžio tašku verslo ir ekonomikos modeliuose.
Vodonos pridūrė, kad mažesni pavedimai vieno asmens įkūrėjams jai atrodo labiau realistiški, bet vis tiek reti. „Reikėtų suprasti kodėl šis žmogus mano, jog jam nereikia komandos,“ — sakė ji. „Ar todėl, kad jis gali automatiškai automatizuoti absoliučiai viską — ar todėl, kad jis negali pritraukti gerų talentų? Norėčiau matyti aiškų planą, kaip DI integruojamas į struktūrą.“ Tokios užklausos atspindi investuotojų poreikį ne tik stebėti technologinį pajėgumą, bet ir suprasti organizacinį bei žmogiškąjį aspektus.
Žmogiškoji dirbtinės ambicijos pusė
Panelė tada persiorientavo nuo rizikos kapitalo ekonomikos prie žmogiškosios motyvacijos. Romanas paklausė, ar DI-varomas verslumas yra vien tik efektyvumo klausimas, ar žmonės vis dar geidžia bendradarbiavimo ir prasmės.
Kriaučionytės atsakymas buvo filosofinis. „Visada reikės žmogiškos jungties,“ — sakė ji. „Aš kalbuosi su ChatGPT lyg su terapeutu, bet to neužtenka. Muzika, menas, empatija — tai giliai žmogiška. Iššūkis yra sukurti DI, kuris padeda mums gyventi geriau, o ne tik greičiau.“ Ji pabrėžė, jog dizaino ir etiškos DI integracijos uždaviniai yra tokie pat svarbūs kaip ir techniniai pasiekimai.
Vodonos sutiko, bet pridūrė, kad DI įrankių naudojimas jau tapo konkurencingumo standartu. „Jei šiandien statote be DI, jūs atsiliekate,“ — sakė ji. „Įkūrėjai dabar gali kurti prototipus, testuoti hipotezes, vykdyti rinkodarą, netgi automatizuoti pardavimus. Greitis yra stulbinantis.“ Tai rodo, kad DI ne tik keičia veiklos modelius, bet ir sumažina laiką tarp idėjos ir rinkos patvirtinimo, todėl spartina inovacijų ciklą.
Kas apibrėžia sėkmingą įkūrėją DI eroje?
Gilus diskusijai, Romanas vėl paklausė filosofinio pobūdžio klausimo. „Su visais šiais naujais įrankiais ir galimybėmis — ką šiandien iš tiesų reiškia būti sėkmingam įkūrėjui? Ar tai pinigai, efektyvumas ar kažkas kito?“
Gabrielė Kriaučionytė mano, kad sėkmė išlieka matomų rezultatų ir vidinio atsparumo derinys. „Du dalykai,“ — sakė ji. „Pirma — piniginė sėkmė: aš nenoriu kurti produktų, kurių niekas nenaudoja. Antra — kaip tu suvaldei krizę. Kiekvienas įkūrėjas susiduria su juodosiomis skylėmis versle; išgyventi jas apibrėžia sėkmę.“ Ji pabrėžė, kad DI gali padėti išvengti kai kurių klaidų, bet nepašalina lyderystės ir sprendimų priėmimo svarbos.
Magnus Hambleton pateikė rizikos kapitalo perspektyvą. „Sėkmė priklauso nuo požiūrio,“ — sakė jis. „Jei valdai mažą verslą ir gyveni laimingai, tai yra sėkmė. Bet mums, investuotojams, svarbu mastas. Norint pasiekti milijardo vertinimą reikia unikalios ateities vizijos ir gebėjimo sukurti tai, ko niekas kitas negali.“
Oksana Vodonos pridėjo žmogišką sluoksnį: „Mums, įmonėms, kurias remiame, įkūrėjai būna ambicingi, aistringi ir kuklūs. Šios savybės dažnai priverčia mus sakyti taip.“ Ji atkreipė dėmesį į vertybes, kurios lemia ilgalaikį pasitikėjimą investuotojų akyse.
Etika, empatija ir DI dilema
Prieš užbaigiant, moderatorius vėl prisilietė prie etinės DI-driven verslumo dimensijos. „Ar mes kuriame DI efektyvumui, ar kad gyvenimas taptų iš tikrųjų geresnis?“ — paklausė jis.
Kriaučionytė pabrėžė, kad nors automatizacija gali pagreitinti ir supaprastinti įmones, ji negali pakeisti prasmės. „DI turėtų egzistuoti tam, kad padėtų kiekvienam žmogui gyventi geriau,“ — sakė ji. „Tačiau šiandienos visuomenės struktūra nebūtinai mus tuo linkia.“ Tai priminimas, kad technologijos plėtra turi būti lydima socialinių ir politinių sprendimų, kurie užtikrina teisingą poveikio paskirstymą.
Vodonos pažymėjo, kad dabar esame „post-hype" eroje. „Pradinis susižavėjimas DI blėsta,“ — sakė ji. „Galiausiai suprantame jo praktinį potencialą — ne kaip magiją, o kaip svertą. Jei įkūrėjai šiandien neintegruos DI, jie pasirinks išlikti mažiau konkurencingi.“ Ji atkreipė dėmesį, kad šis suvokimas verčia investuotojus kitaip vertinti komandas ir produktus.
Už kapitalo: investavimas į žmogaus vertę
Panelė taip pat paliesti asmeninių vertybių ir etikos klausimus verslume. Romanas pabrėžė Hambletono įsipareigojimą paaukoti 10 % savo pajamų efektyviosioms altruizmo iniciatyvoms ir paklausė apie jo motyvaciją.
„Remiu labdaros organizacijas, kurios duoda didžiausią matomą poveikį už dolerį,“ — aiškino Hambletonas. „Pavyzdžiui, Against Malaria Foundation teikia uodų tinklus, kad gelbėtų vaikų gyvybes, o GiveDirectly perveda pinigus tiesiogiai tiems, kuriems jų reikia. Statistiškai galima išgelbėti vieną gyvybę už maždaug €2000 — tai nepaprastai prasminga.“ Jo komentarai atkreipė auditorijos dėmesį į tai, kaip technologinis turtas gali būti susietas su tiksliniu humanitariniu poveikiu.
Auditorija atsakė plojimais, pripažindama susikertančius technologijos, tikslo ir užuojautos aspektus, kuriuos atskleidė diskusija.
Kai muzika susitinka su mašininio mokymosi
Sesija tapo lengvesnė, kai Romanas paklausė Kriaučionytės apie jos šalutinę karjerą kaip muzikantės CLAIÄ. „Mes jau turime DI sugeneruotų dainų,“ — sakė jis. „Bet ar galime sulaukti visiškai personalizuotos muzikos — ištisos grupės, sukurtos tik vienam klausytojui?“
„Manau, kad tai jau vyksta,“ — atsakė ji. „Žinau menininkų, pasirašančių sutartis su Sony, kad kurtų DI personas. Personalizuota muzika yra nuostabi, bet kaip klausytojai aš vis tiek noriu žmogaus už to. Noriu susisiekti su jų istorija. DI gali sukomponuoti foninę muziką, bet emocija vis tiek priklauso žmogui.“ Ji pabrėžė, kad DI gali sustiprinti kūrybiškumą, bet neturėtų ištrinti autentiškumo ir meninės tapatybės.
Jos perspektyva parodė, kaip DI gali papildyti, bet ne pakeisti kūrybinį darbą — padidinant individualumą, o ne jį naikinant.
Ar kada nors atsiras vieno žmogaus vienaragis?
Artėjant sesijos pabaigai, Romanas uždavė neišvengiamą paskutinį klausimą Oksanai Vodonos: „Tai kada pagaliau pamatysime vieno žmogaus milijardo vertės įmonę?“
Vodonos šypsojosi. „Pavarkime kartu, kad ją išvysime,“ — sakė ji. „Man labai įdomu, bet mes nežinome kada. Laukime, statykime ir plėtokime ekosistemą, kuri galėtų tai padaryti įmanoma.“ Jos atsakymas kvietė tiek kantrybės, tiek aktyvios darbo krypties kuriant sąlygas tokiai galimybei.
Auditorija nusijuokė ir plojo, užbaigdami vieną iš pažangiausių ir filosofiškiausių dienos panelių.
Romanas padėkojo svečiams ir paragino publiką po renginio prie jų prieiti. „Tai ir yra Startup Fair esmė — žmogus žmogui,“ — sakė jis. „Čia statome tiltus tarp technologijų ir žmonių, tarp to, kas yra realu, ir to, kas dar ateityje.“
Kai panelistai paliko sceną, auditorija dar stovėjo, diskutavo, ar dirbtinis intelektas kada nors galėtų pakeisti chaotišką, emocionalią žmogiškos bendradarbiavimo genialumą — ar, kaip teigė keli pranešėjai, tikroji ambicija nėra išnaikinti komandas, o perapibrėžti, ką reiškia komandinio darbo sąvoka DI eroje.
.avif) |  |  |
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą