10 Minutės
Šių metų „Going Global“ konferencijos uždarymo sesijoje susirinko neįprastai atviras balsų mišinys iš Lietuvos inovacijų lauko. Tai buvo momentas, kai salė — jau sušildyta dviejų ankstesnių diskusijų — susitelkė išgirsti, ar mažos inovacijų oazės tikrai gali stovėti šalia Berlyno, Londono ar San Francisko gigantų. Ir gal, svarbiau, ką iš tiesų reiškia būti „kylančiu“ pasaulyje, kuriame geografinės ribos vis labiau tirpsta.
Diskusiją moderavo Bojan Stojkovski, technologijų žurnalistas, atskridęs tą pačią dieną ir vos spėjęs paragauti lietuviško maisto; sesija greitai įgavo ritmą. Jo išorinis žvilgsnis aštrino pokalbį. Kilęs iš Balkanų — regiono, kurį dažnai painioja su Baltijos šalimis tie, kurie nesigilina — jis atidarė panelę iššūkiu: Kaip mažesni regionai ištrūkti iš nuolatinio „kylančio“ etiketo, tuo pačiu pasinaudodami dėmesiu, kurį jis suteikia?
Scenoje kartu su juo buvo keturi žmonės, atstovaujantys Lietuvos technologinės metamorfozės dalims:
Mangirdas Šapranauskas iš Go Vilnius, Lina Žemaitytė‑Kirkman iš Rockit, Simona Šimulytė iš Lithuania BIO ir Gytis Labašauskas iš TransferGo. Kartu jie nupiešė kur kas sudėtingesnį paveikslą nei įprastinė „maža šalis, didelės ambicijos“ naratyvas.
„Kylančio“ etiketė: jau praeityje ar vis dar kabanti?
Labašauskas nedelsdamas prieštaravo nuomonei, kad Lietuvą vis dar derėtų laikyti kylančia. Jo argumentas buvo beveik architektūrinis: kai regionas sukuria istoriniam reikšmingumui lygius exit'us, senieji pastoliai nukrinta. „Skype“ iš Estijos, „NordVPN“ iš Lietuvos, vartotojų ir B2B vienaragių augimas visame Baltijos regione — šie įvykiai pakeičia traukos centrą.
Jo žodžiais, kai įkūrėjai, pardavę verslus, pradeda vėl investuoti lėšas vietoje, ekosistema pereina naują fazę. Kapitalas tampa stabilesnis. Angelų tinklai plečiasi. Fondai pradeda jausti savo natūralią buveinę ne Londone, o Vilniuje. Sėkmė ima daugintis.
Tuo pačiu Lietuvos dydis verčia galvoti globaliai nuo pat pradžių. Nėra iliuzijos, kad startuolis gali reikšmingai išaugti tik vidaus rinkoje. Šis priverstinis taupumas, šis atsisakymas pasikliauti gausia vietine rinka, tampa tam tikru mokymu. Kaip jis sakė: „antrasis round'as gali neateiti — kartais net ir pirmas neateina. Todėl išmokome veikti su siaurais P&L ir statyti gynybiškai.“
Ši mintis — kad apribojimai grūmina instinktus — kartojosi daug kartų.
Vikrumas kaip tapatybė
Žemaitytė‑Kirkman klausimą pristatė iš kitos perspektyvos. Vietoje etiketės diskusijos ji perdėliojo, ką „kylantis“ signalizuoja triukšmingame pasaulyje. Jos požiūriu, tai ne apie neatrastumą. Tai apie gebėjimą būti vikriu. Maža ekosistema juda greičiau. Ji vengia biurokratijos ne dėl dizaino, o dėl būtinybės.
Ji pabrėžė, kad Lietuva jau pozicionavo save strategiškai, o ne stengėsi kopijuoti didesnius centrus. Prieš kelerius metus šalis pasirinko fintech kaip nacionalinę nišą. Tai nebuvo atsitiktinis sprendimas; jis buvo koordinuotas tarp reguliuotojų, finansinių institucijų ir startuolių bendruomenės. Tai padarė šalį matomą dar prieš kaimynams pilnai suvokiant, kas įvyko.
Biotechnologijos, lazeriai, deep tech — tai nėra nauji eksperimentai. Pagrindai siekia dešimtmečius. Ekspertizė neatsirado per naktį. Kai Lietuva šiandien save pristato rinkai, ji siūlo sukauptą kompetenciją, o ne triukšmą.
Vis dėlto Žemaitytė‑Kirkman atkreipė dėmesį, kad mažų centrų iššūkis — nebūti viskuo visiems. Specializacija nėra pasirinkimas; tai išlikimo sąlyga.
Vilnius kaip startuolis
Šapranauskas pristatė metaforą, kuri įstrigo klausytojams: Vilnius pats elgiasi kaip startuolis. Palyginti su Londonu ar Berlynu, Vilnius juda greitai, nes gali. Sprendimų ciklai trumpi. Savivaldybės pareigūnai, investuotojai, įkūrėjai ir inovatoriai dalinasi persidengiančiomis tinklų grandinėmis. Klaidos greitai įsisavinamos. Iteracijos kaina maža.
Kai užsienio investuotojai lankosi, pirmoji reakcija, kurią jis girdi, yra susižavėjimas greičiu — ne tik skaitmeniniu, bet ir biurokratiniu. Licencijavimo procesas, kuris kitur gali trukti mėnesius, Lietuvoje gali užtrukti savaites. Pilotinis projektas, kuris megamiestyje atrodo neįmanomas, Vilniuje tampa įmanomas vien todėl, kad miestas yra pakankamai kompaktiškas, kad laikytų save laboratorija.
Ši įžvalga išsiplėtė į platesnį teminį srautą: mažos oazės gali aplenkti didesnes ne jėga, o koordinuoto judėjimo greičiu.
Pasitikėjimas kaip infrastruktūra
Simona Šimulytė pridėjo sluoksnį, retai minimą techninėse diskusijose: pasitikėjimą. Jos manymu, mažesnės ekosistemos turi struktūrinį pranašumą, kurio sunku nukopijuoti. Pasitikėjimas formuojasi greičiau. Jis mastuojasi kitaip. Žmonės pažįsta vieni kitus ne tik profesiniu, bet ir socialiniu lygmeniu. Tyrėjai susitinka su įkūrėjais neformaliose aplinkose. Rizikos kapitalo atstovai susitinka su reguliuotojais be didelių ceremonijų atstumo.
Lietuvos bioscience sektorius gerai iliustruoja šią dinamiką. Skirtingai nei fintech, kur greitas mastelis yra įmanomas, biotechnologijos reikalauja ilgesnių laiko horizontų, išsamios sertifikacijos ir griežtų reguliacinių kelių. Vis dėlto Lietuva išsikovojo poziciją ne pigumu — strategija, kurią bando daug mažų ekonomikų — o siūlydama kokybę ir patikimumą. Vertė, o ne nuolaidinis kainų karas.
„Parduok vertę, ne kainą,“ ji pabrėžė. Ir kadangi Lietuva yra pakankamai maža, kad save traktuotų kaip testavimo aplinką, biotechnologijų komandos gali greičiau prototipuoti, koreguoti ir sertifikuoti nei didelėse šalyse, apkrautuose sudėtinga infrastruktūra. Metafora — Lietuva kaip laboratorija — susilaukė visos panelės pritarimo.
Sėkmės matavimas už vienaragių ribų
Moderatoriaus dėmesys persikėlė prie metrikų. Kas apibrėžia sėkmę mažam centrui? Exits? Vienaragiai? Startuolių skaičius? Šapranauskas atsakė iš miesto perspektyvos, kuris bando formuoti savo tarptautinį prekės ženklą. Vilnius, sakė jis, naudoja keturis vidinius stulpus savo trajektorijai vertinti:
Investicijų srautas į miestą.
R&D rezultatai, matomi ir išmatuojami.
Gyventojų gyvenimo kokybė.
Patrauklumas kaip investavimo vieta.
Jis teigė, kad naratyvas ir matavimas negali būti atskirti. Norint pozicionuoti miestą globaliai, ekosistema turi apibrėžti, ką sėkmė jaučiasiems, kurie ten gyvena ir investuoja. Tai nėra vien tik analitika — tai patirtis.
Konkurencija su gigantais
Kai panelė buvo paklausta, ar Lietuva turėtų konkuruoti su pasauliniais centrais jų sąlygomis, atsakymai buvo beveik vieningi: vytis Londoną ar Berlyną yra pralaimėjęs žaidimas.
Žemaitytė‑Kirkman pažymėjo, kad Lietuva klesti, kai kuria nišas, kurios jau įrodytos kaip strateginės. Berlynas gali būti geras viskam; Lietuva turi būti gera konkrečiose srityse. Tokiu požiūriu ekosistema labiau primena precizinį įrankį nei universalų mechanizmą.
Šimulytė išplėtė argumentą, pažymėdama, kad biotechnologijų negalima skubinti. Jei Lietuva bandytų skalę kaip Berlynas, ji prarastų pasitikėjimu ir metodiškumu grįstą tempą, būtina gilaus technologinio patikimumo užtikrinimui. Konkurencija remiantis vien tik greičiu būtų klaida.
Tuo tarpu Labašauskas akcentavo, kad nors prieiga prie kapitalo labai skiriasi tarp mažesnių ir didesnių rinkų, talentų globalus paskirstymas iš esmės pasikeitė. Nuo COVID‑19 geografinės ribos nebeižskiria galimybių dalyvauti aukšto lygio inovacijose. Lietuvos inžinierius gali dirbti JAV startuolyje neišsikrausčius. Lietuvos įkūrėjas gali pritraukti tarptautinį kapitalą neišvykdamas į Londoną.
Šis pokytis ardo seną hierarchiją, kas laikoma „centriniu“ ir kas — „periferiniu“.
Mitai, stabdantys mažas ekosistemas
Diskusijos pabaigoje Labašauskas užėmė labiau filosofinę poziciją. Vienas mitas, jo teigimu, yra tikėjimas, kad vieta dabar svarbi tiek pat, kiek anksčiau. Talentai šiandien yra radikaliai paskirstyti. Regionus dabar skiria ne kapitalo gausa, o kultūros gilumas — kaip ekosistemos mąsto apie produktą, atsparumą ir tvarų augimą.
Finansavimo stygius Lietuvoje suformavo kartą įkūrėjų, kurie išmoko nepasikliauti greitu kapitalu. Jie kūrė lean. Jie kūrė atsargiai. Jie veikė su realistišku rizikos supratimu. Paradoksalu, bet tai lėmė stipresnes įmones.
Jo argumentas kėlė iššūkį patogiam įsitikinimui, kad mažos ekosistemos automatiškai yra nepalankios. Kuriais atvejais ribojimai tampa tuo, kas padeda joms išsiskirti.
Link labiau užtikrintos Baltijos tapatybės
Stojkovski, grįždamas prie savo pradinio klausimo apie tapatybę, spaudė panelę, ar Lietuva ir platesnis Baltijos regionas vis dar užsienio akyse laikomi kylančiais. Atsakymai buvo niuansuoti. Iš išorės — taip: didelė pasaulio dalis vis dar suvokia Baltijos šalis kaip mažas, besivystančias ar net klaidingai maišomas su Balkanų regionu. Viduje, vis dėlto, ekosistema jau peržengė slenkstį.
Šapranauskas pastebėjo, kad suvokimas atsilieka nuo realybės. Lietuva jau kuria brandžius produktus, turi pasaulinės klasės įkūrėjus ir rizikos kapitalo veiklą tokio lygio, kuris nebeatitinka „kylančio“ etiketės. Ekosistema įžengė į savisustiprintį ciklą.
Vis dėlto panelė sutiko, kad mažumas pats savaime gali būti jėga. Vieta neturi tapti Berlynu, kad būtų globaliai reikšminga. Ji turi tapti aiškiai savimi — centru nišoms, kur greitis, pasitikėjimas ir specializacija svarbesni už gyventojų skaičių.
Kylančio centro anatomija, kuris jau iškilo
Visoje panelėje susipynė keli pagrindiniai teminiai akcentai:
Mažos ekosistemos formuoja pasitikėjimą greičiau.
Vikrumas lenkia mastą, kai biurokratija sulėtina gigantus.
Naratyvas nėra kosmetika; jis formuoja investuotojų suvokimą.
Gili technologija ir biotechnologijos auga lėčiau, bet Lietuva yra pasirengusi išsiskirti.
Kapitalo stygius gali išmokyti disciplinos, kuri galiausiai tampa supergalia.
Globalios ambicijos turi prasidėti nuo pirmos dienos, kai vidaus rinka yra maža.
Šios idėjos kartu piešia Lietuvos paveikslą ne kaip kylančio centro, o kaip vietos, kuri jau perejo augimo fazę — vietos, dabar tobulinančios, ką reiškia veikti globaliai nebekopijuojant kitų.
Regionas, mokantis savo masto
Paskutinėmis minutėmis Stojkovski grįžo prie to, ką sakė pradžioje: užsieniečiai vis dar painioja Baltijos šalis su kitais regionais. Tačiau pokalbio pabaigoje tapo aišku, kad ši painiava nesumažina to, ką Lietuva sukūrė. Tikras klausimas yra, ar šalis pripažįsta savo brandą.
Panelės akimis, Lietuva nebeįrodinėja, kad priklauso inovacijų žemėlapiui. Ji formuoja žemėlapį sava subtilia, vikriai judančia maniera.
Kai auditorija skirstėsi iš salės, jausmas nebuvo vien bendrinis optimizmas. Nuotaika buvo labiau žemiška. Lietuva nelaimi mastu. Ji laimi tikslumu. Ji laimi koordinacija. Ji laimi pasirinkdama, kur konkuruoti — ir kur ne.
Nėra nieko „kylančio“ tame. Tai tiesiog strateginė branda.
Šaltinis: smarti
Komentarai
kodasx
Ar pasitikėjimas iš tiesų pakeis pinigus? Ideja apie "testavimo aplinką" faina, bet be daugiau VC ir globalių sutarčių rytas gali būti šaltas. Gal per saldu optimizmui?
Tomas
Oho, netikėjau kad Lietuva taip griežtai rinkosi nišas. Vilnius kaip startuolis skamba tiesiog gerai, bet kur kapitalas ateis, kai reikės mastelio? susimąsčiau.
Palikite komentarą