11 Minutės
Atvira ir dažnai su humoru pagardinta pokalbio forma lietuvių kalba, kuriame dalyvavo Petras Narbutas — ilgametis verslininkas ir vienos žinomiausių Lietuvos biuro baldų prekių ženklų įkūrėjas — apibendrino tris dešimtmečius verslo statymo pokyčių keičiančioje ekonomikoje. Moderatorius Vilius Bernatonis nukreipė pokalbį nuo asmeninių karjeros istorijų prie konkrečių patarimų, ką daryti, kad Lietuva išliktų konkurencinga, kai pigios darbo jėgos pranašumas išnyks.
Narbutas pabrėžė būtinybę siekti gilios automatizacijos, investuoti į intelektą (Moksliniai tyrimai ir plėtra, dizainas, programinė įranga), taikyti įrodymais grįstą reguliavimą ir parengti ilgos trukmės nacionalinę strategiją, kuri būtų atspari trumpalaikiams rinkimų ciklams. Pakeliui jis aiškino, kodėl sėkmė nėra „slaptas receptas“, prisiminė, kaip 2008–09 m. krizę „vairavo ant ribos“, ir, nors scenoje aptarta didelė gamyklos investicija jam įkvėpė optimizmo, perspėjo, kad darbo jėgos trūkumas ir politinis neapibrėžtumas gali pristabdyti augimą, jei į juos nebus žiūrima praktiškai.
Nuo „Laukinio Vakarų“ iki pasaulinio lygio: kas pasikeitė nuo 1991 m.
Narbutas pradėjo nuo konteksto: įmonė buvo įregistruota 1991 m. vasarį, kai Lietuvos verslo aplinka dažnai priminė „Laukinį Vakarų“. Atlyginimai buvo labai maži (jis juokavo, kad 20 USD per mėnesį tuomet buvo laikoma „gera alga“), tačiau talentų rezervas buvo išskirtinis: daugiau nei pusė ankstyvųjų gamybos darbuotojų turėjo universitetinius diplomus — daugelis, kaip jis pats, iš fizikos sričių.
Toks derinys — aukštas motyvacija + aukštas išsilavinimas + trūkumo mentalitetas („alkis“) — varė pirmąjį augimo etapą. Tačiau žemė pasikeitė: papildoma patirtis rodo, kad reikia keisti prioritetus ir investicijų kryptis, jei norime išlaikyti konkurencingumą regione ir platesnėje tarptautinėje rinkoje.
Lietuviai nėra „iš prigimties pranašesni“; anksčiau turėtas pranašumas buvo situacinis — susijęs su švietimo lygiu, kai kuriomis sveikomis darbo ir gyvenimo įpročių tradicijomis bei istoriniu kontekstu.
Alkis nuslūgo: po intensyvaus istorinio sprinto žmonės ima tikėtis patogaus europinio gyvenimo lygio. Tai yra sėkmė, tačiau kartu tai atėmė ankstesnį varomąjį jėgą, kuris skatino iniciatyvą ir riziką imtis naujų projektų.
Kainų pranašumas išnyko: darbo jėga nebe tokia pigi; produktyvumas vis dar atsilieka — nes daugelį metų įmonės galėjo laimėti turėdamos įgudusias rankas vietoj brangių automatizuotų gamybos linijų. Dabar tai tampa esminiu akcentu — jeigu neinvestuosime, prarasime konkurencinį pranašumą rinkose, kur kainos ir kokybė tampa svarbiausi.
„Mes turime puikių atskirų staklių — bet neturime pilnų automatizuotų linijų. Tai buvo racionalu, kol darbo jėga buvo prieinama ir pigi. Dabar situacija pasikeitė. Either we cross the bridge to lines and intelligence—or we’ll be overtaken.“
Konkurencija be kainos pranašumo: automatizacija ir intelektas
Narbutas padalijo investicijų darbotvarkę į dvi pagrindines sritis, kurios turi veikti kartu:
Kietoji automatizacija — pereiti nuo atskirų įrenginių prie integruotų gamybos linijų, net jei kapitalo išlaidos tenkintų linijų tiekėjus, dažniau įsikūrusius „greičiausiai Vakarų Europoje“. Tai reiškia didesnes pradines investicijas, bet ir didesnį produktyvumo šuolį bei ilgalaikį kaštų sumažinimą.
Intelektinės investicijos — dizainas, inžinerija, programinė įranga, duomenų analizė, M&P, kur sutaupymai ir diferenciacija dažnai didesni už metalų apdirbimo efektyvumą. Tai leidžia kurti unikalius produktus, stiprinti prekės ženklą ir teikti paslaugas, kurios išlaiko pridėtinę vertę net kilus atlyginimų augimui.
„Mes neinvestavome į intelektą, nes jo tiesiog nebuvo — dabar privalome tai padaryti. Mūsų pranašumas nebegali būti nacionalinis ar geografinis; jis privalo būti įmonių specifinis.“
Kas iš tikrųjų paaiškina sėkmę? (Užuomina: tai nėra „paslaptis“)
Kartą žurnalistas paklausė jį: „Kodėl esate toks sėkmingas — koks yra vienas pagrindinis priežastis?“ Jis 2017 m. išvardijo 17 konkurencinių pranašumų, o vėliau suprato, kad konkurentai jau žinojo tuos punktus. Tai atkreipė dėmesį į tai, kad sąrašas pats savaime nesukuria pranašumo — reikia sukurti gebėjimus ir procesus, kurie tuos pranašumus išlaiko ir plėtoja.
„Paslaptis nėra kokius pranašumus turite — kodėl juos turite ir kiti neturi. Žinoti kontrolinį sąrašą yra lengva. Sukurti tas gebėjimų grandines yra sunkiausia dalis.“
Darbo jėgos trūkumas yra realybė — todėl sudarykite logišką migracijos politiką
Pirmą kartą jis pripažino, kad įmonė negali pagaminti tiek, kiek parduoti, nes neužtenka darbuotojų. Jis kritikavo užstrigimą dėl darbo jėgos migracijos taisyklių ir kvietė prieiti prie problemos pragmatiškai:
Viešoji baimė yra ta, kad įmonės „tiesiog nori pigios darbo jėgos“.
Tačiau kai kurios taisyklės verčia užsieniečius samdyti už daugiau nei vietinius — tai „nelogška“, jei tikslas yra užpildyti darbo spragas, o ne menkinti darbo užmokestį. Reikalingos aiškios taisyklės, kurios leistų planuoti įmonėms ilgalaikę veiklą ir investicijas.
„Jei visi sutinkame, kad visuomenė sensta ir darbuotojų trūksta, tuomet sukurkime logišką migracijos politiką — kas ir kokiomis sąlygomis gali atvykti — kad įmonės galėtų planuoti.“
Įrodymai prieš estetiką: reguliuokite duomenimis, o ne apvaliais skaičiais
Narbutas kvestionavo politikas, paremtas „maloniais apvaliais skaičiais“ — nuo viršvalandžių dauginimo iki kalbų apie keturių dienų darbo savaitę — klausdami, ar tokie siūlymai remiasi rimtais tyrimais ar tiesiog politine estetika. Jo pozicija buvo aiški: sprendimai, turintys įtakos konkurencingumui, turi būti pagrįsti poveikio analize ir eksperimentais, o ne mangališkais politikos lozungais.
„Jeigu norime išlikti konkurencingi, sprendimai privalo būti įrodymais grįsti — paremti tyrimais ir poveikio analize, o ne vien nuomone ar gražiais skaičiais.“
Krizių vairavimas: Mario Andretti principas
Jis palygino verslumą su lenktyniavimu ant ribos:
„Jeigu vairuojate per daug patogiai, būsite pralenkti. Jeigu esate ant ribos, rizikuojate nuslysti staigiame posūkyje.“
2008–09 m. jie iš tikrųjų nuslydo — bet išliko. „Sėkmė buvo ir sėkmė: jeigu būtume neišsivertę, nebūtume ten, kur esame dabar“, – prisipažino jis. Toks palyginimas rodo, kad valdomas rizikos prisiėmimas ir nuolatinis dėmesys rizikų valdymui yra būtinas įmonės išgyvenimui ir augimui.
Pamoka: valdomas rizikos prisiėmimas yra augimo dalis — ramybė užmuša čempionus. Verslai turi nuolat stebėti balansą tarp saugumo ir agresyvios plėtros, įskaitant rezervų kūrimą ir scenarijų planavimą.
Apie valdžią: pagyrimas praeičiai, receptas ateičiai
Matęs visas Lietuvos vyriausybes per 35 metus, Narbutas vengė vienprasmio kritikavimo:
„Per 20 metų narystės ES tapome čempionais — taigi vyriausybės ir verslas kartu padarė kažką teisingo.“
Tačiau ateičiai jis pageidauja strategijos virš partijų:
Reikia nepartinės institucijos, kuri parengtų 20–30 metų nacionalinę strategiją (vizija → strategija → įgyvendinimas), kuri būtų atspari kasmetiniams rinkimų svyravimams ir leistų tęstinę politiką svarbiuose ekonominiuose sprendimuose.
Drąsus kultūrinis tikslas: padaryti politiką prestižine profesija — tokiu būdu būtų realu siekti, kad ir mokytojo profesija būtų vertinama ir prestižinė. Tai ilgas kultūrinis pokytis, bet būtinas valstybės institucijų kokybei ir stabilumui.
Kodėl Lietuva vis dar gali laimėti (ir kas jai gali pakišti koją)
Kodėl gali laimėti:
Yra patirtis — gebėjimas augti nuo trūkumo iki kokybės, įrodytas per pastaruosius dešimtmečius.
Kultūra, kuri gali pasirinkti persijungimą nuo rankų prie minčių + mašinų, jei bus tinkamai skatinama ir investuojama į mokymą bei mokslą.
Ekonomika, pasiruošusi diegti automatizuotas linijas ir plėtoti intelektinį kapitalą kartu, derinant gamybą ir paslaugas siekti didesnės pridėtinės vertės.
Kas gali užkirsti kelią:
Darbo jėgos trūkumas be pragmatiškos migracijos politikos.
Reguliavimas pagal estetiką, o ne pagal įrodymus, dėl ko politika pataiko netinkama kryptimi ir neprognozuoja ilgalaikių pasekmių.
Per mažos investicijos į automatizaciją ir M&P, dėl ko produktyvumas atsilieka už sparčiai augančių atlyginimų.
Ramybės būsena po dviejų dešimtmečių vyties — kai pasiekti rezultatai gali sukelti menkesnį spaudimą toliau tobulėti.
„Anksčiau mes buvome tie, kuriems trūko. Dabar turime tapti išmintingais ir automatizuotais. Tai vienintelis kelias išsaugoti čempionų statusą.“
Pastaba apie investicijas ir perspektyvas
Scenoje Bernatonis aptarė didelį 170 mln. eurų gamyklos investicijos sprendimą, susijusį su Lietuva — kaip pasitikėjimo balsą šalies ateitimi. Narbutas išlaikė optimizmą realistišką: optimistai kartais būna „nevisiškai informuoti“, jei nemato esančių butelio kakliukų. Ekonomikai reikia talentų pritekėjimo, produktyvumo šuolio ir politinio aiškumo, kad kapitalo išlaidos būtų išvertintos į tvarią konkurencingumą. Be šių elementų net didelės investicijos gali likti neefektyvios arba įstrigti planavimo ir vykdymo spragose.
Pagrindinės išvados (investuotojams ir politikams)
Kainų pranašumas baigėsi → Konkurencija turi vykti per produktyvumą (automatizuotos linijos) ir intelektą (M&P, dizainas, programinė įranga), kur galime kurti aukštesnės pridėtinės vertės produktus ir paslaugas.
Darbo jėga yra raktu apribojimas → Reikia sukurti vieningą migracijos ir talentų politiką, kuri leistų planuoti ir auginti gamybą bei paslaugas.
Reguliuokite remiantis tyrimais → Išbandykite prielaidas (viršvalandžių multiplikatoriai, darbo savaitės pakeitimai) su poveikio duomenimis, pilotiniais projektais ir nuolatine stebėsena.
Institucionalizuokite strategiją → nepartinė, ilgos trukmės ekonominė strategija palaikys tęstinumą už rinkimų ribų ir leis efektyviau pritraukti didesnes investicijas bei koordinuoti švietimą su industrijos poreikiais.
Priimkite valdomą riziką → Augimas reikalauja veikimo ant ribos, o ne komforto zonos; svarbu sukurti atsparumo mechanizmus ir scenarijų planavimą, kad būtų sumažinta galimų nuostolių rizika.
Šaltinis: smarti
Komentarai