8 Minutės
Elonas Muskas — turtingiausias pasaulio žmogus — JAV–Saudo investicijų forume nupiešė provokuojantį artimos ateities vaizdą: pažangi robotika ir dirbtinis intelektas gali padaryti tradicinius sąvokas, tokias kaip pinigai ir darbai, mažiau reikšmingas. Jo vizija derina optimizmą, technologinę fantastiką ir perspėjimą apie galimą socialinį neramumą pereinamuoju laikotarpiu.
Kai mašinos galės pagaminti viską, ar pinigai bus reikalingi?
Sakydamas kalbą kartu su NVIDIA generaliniu direktoriumi Jensenu Huang, Muskas tvirtino, kad kai DI ir robotai gebės gaminti prekes ir teikti paslaugas gausia apimtimi be žmogaus darbo, pinigų kaip mainų priemonės vaidmuo gali mažėti. Jis pripažino fizines ribas — energijos ir žaliavų kiekį — bet pasiūlė, jog tam tikru momentu pinigų reikšmė gali smarkiai susilpnėti. Tai drąsus teiginys, kurį jis iliustravo nuoroda į spekuliatyvią fantastiką: Iain M. Bankso „Culture" romanus, vaizduojančius po trūkumo visuomenę, kuria rūpinasi geranoriškos dirbtinės intelekto sistemos.
Tokia hipotezė kelia esminius klausimus apie ekonominės vertės šaltinį: jei gamybinė galia tampa beveik neribota dėl automatizacijos ir pažangių robotinių sistemų, kas suteiks prekei ar paslaugai kainą? Istoriškai vertė formavosi per ribotumą, darbo sąnaudas ir gamybos sudėtingumą. Post-trūkumo scenarijuje šios prielaidos keičiasi: technologinė prieiga, distribucijos infrastruktūra ir energijos perteklius tartum pakeistų tradicinę kainų mechaniką.
Vis dėlto svarbu pažymėti, kad net ir labai pažangios technologijos nesuteikia automatinio sprendimo visiems išteklių iššūkiams. Energijos tankis, žaliavų prieinamumas, logistikos tinklai ir infrastruktūra išlieka gyvybiškai svarbūs. Be to, technologinis perėjimas — visiška robotizacija ir DI diegimas — reikalauja milžiniškų investicijų, organizacinių pokyčių ir laiko. Todėl diskusija apie pinigų vaidmens nykimą turi derinti utopines vizijas su praktinėmis ekonomikos, fizikos ir politikos realijomis.
Darbas tampa pasirinkimu — kaip sodininkystė ar žaidimai
Muskas apibūdino ateitį, kurioje darbo atlikimas tampa pasirinkimu, o ne būtinybe. Vietoj dienos darbų grafiko žmonės galėtų užsiimti sodininkyste, žaisti vaizdo žaidimus, kurti meną arba vykdyti hobius vien dėl malonumo. „Daržovių auginimas savo kieme yra sunkesnis nei jas nusipirkti, bet žmonės tai daro, nes tai suteikia džiaugsmo", — sakė jis. Tokiu scenarijumi užimtumas transformuojasi iš išlikimo į laisvalaikio formą — tai pokytis su didelėmis kultūrinėmis pasekmėmis.
Ši perspektyva keičia daugelį prielaidų apie gyvenimo prasmę, socialinę vertę ir identitetą. Darbo praradimas kaip išgyvenimo priemonės galėtų pareikalauti peržiūrėti švietimo programas, kad jos orientuotųsi į kūrybiškumą, pilietiškumą, emocinį intelektą ir gebėjimą rasti prasmę ne tik per atlyginimą. Taip pat tai keltų iššūkių dėl socialinės integracijos: kaip išlaikyti bendruomenių ryšius, skatinti savanorišką veiklą ir užtikrinti, kad laisvas laikas būtų produktyvus visuomenės gerovei?
Optimus ir kelias link trūkumo panaikinimo
Pasak Musko, humanoidiniai robotai — ypač Tesla kuriamas Optimus — yra esminis elementas siekiant post-trūkumo visuomenės. Jis teigia, kad tik plačiai išdėstę pajėgius humanoidinius robotus galime realiai panaikinti skurdą ir užtikrinti aukštos kokybės sveikatos priežiūrą visiems. Kitaip sakant, robotikos mastas ir universalumas gali pakeisti darbo rinką taip, kad pagrindinės paslaugos būtų prieinamos be didelių žmogaus darbo sąnaudų.
Tačiau toks perėjimas susiduria su techninėmis ir kaip socialinėmis kliūtimis. Technologiniai iššūkiai apima manipuliacijos tikslumą, sensoriką, aplinkos suvokimą, saugumo protokolus, energijos tiekimą ir baterijų efektyvumą. Net jeigu humanoidiniai robotai pasiektų pakankamą funkcionalumą gamybos ir priežiūros srityse, masinis jų diegimas reikalautų naujų tiekimo grandinių, servisų tinklų, reguliavimo sistemų ir atitinkamos infrastruktūros.
Techniniai iššūkiai
Praktinė humanoidinio roboto talpa priklauso nuo kelių veiksnių: mechaninių komponentų patikimumo, jutiklių tikslumo, realaus laiko planavimo ir sprendimų priėmimo algoritmų, bei energijos šaltinio kaloringumo. Baterijų energetinis tankis ir greitas energijos atstatymas yra esminiai — be efektyvių energijos sprendimų robotai turės ribotą autonomiją. Taip pat svarbu robotų valdymo programinės įrangos saugumas: kai DI priima sprendimus, kyla būtinybė užtikrinti, kad jos veiktų pagal pageidaujamus etinius ir teisinius standartus.
Ekonominiai ir socialiniai barjerai
Net ir įveikus technines problemas, socialiniai barjerai gali sulėtinti pokyčius. Darbo jėgos praradimas tam tikrose srityse sukeltų trumpalaikį ir vidutinės trukmės nedarbą, pajamų perdistribucijos spaudimą ir politinį pasipriešinimą. Be to, technologijų platinimas dažnai būna nelygus tarp regionų ir valstybių: jeigu pažangūs robotai bus koncentruoti tik turtingose šalyse ar korporacijose, globali nelygybė gali dar labiau išaugti.
Musko perspėjimas apie „žalą ir socialinį sutrikimą" atspindi realų rizikos spektrą: visuomenės institucijos, švietimo sistema ir darbo reguliavimo mechanizmai turi pasiruošti ir lanksčiai reaguoti, kad sumažintų neigiamas pasekmes.
Už universalaus bazinio pajamų: kas toliau?
Muskas anksčiau yra teigęs, kad vyriausybėms gali tekti eiti toliau nei tradicinis universalus bazinis atlyginimas (UBI). Jis siūlo idėją, kurią vadina „aukštu universaliu pajamų lygiu", kuris suteiktų žmonėms prieigą prie būtiniausių prekių ir paslaugų pasaulyje, kuriame gamybinė galia daugiausia priklauso nuo mašinų. Šia koncepcija siekiama apversti įprastą ekonominį naratyvą: vietoje pinigų dalijimo tam, kad žmonės galėtų pirkti ribotus išteklius, visuomenė pertvarkytų vertinimo mechanizmus, kad gausa taptų nuostata.
Tokioje vizijoje pagrindinė problema nebėra pinigų skirstymas, o efektyvus išteklių paskirstymas ir prieigos užtikrinimas. Tai reiškia investicijas į infrastruktūrą, automatizuotas logistikos sistemas, švarią energiją ir masinę gamybą, kuri būtų prieinama visiems. Be to, politinė valia ir tarptautinis koordinavimas būtų būtini, kad būtų išvengta monopolizacijos ir piktnaudžiavimo galia.
- Realistiškas patikrinimas: Energijos, medžiagų ir infrastruktūros apribojimai išlieka realūs veiksniai.
- Socialinė rizika: Greita automatizacija gali sukelti nedarbą, nelygybės šuolius ir politinį neramumą, kol naudos pasiskirstys tolygiai.
- Kultūrinis poslinkis: Darbas kaip prasmės šaltinis vietoje išlikimo gali pertvarkyti švietimą, tapatybę ir socialinę struktūrą.
Pabaigoje diskusijos Muskas pokštavo kartu su Jensenu Huang — kurio kompanija tą dieną paskelbė finansinius rezultatus — kad korporacijų finansinės ataskaitos taps mažiau svarbios, jeigu pinigų vertė smarkiai sumažės. Nesvarbu, ar tai laikysite anekdotu, ar rimta prognoze, pokalbis pabrėžia platesnę tendenciją: su DI ir robotika susijusios diskusijos juda nuo techninių detalių prie klausimo, kaip visuomenės persitvarkys aplink šias technologijas.
Įsivaizduokite pasaulį, kuriame jūsų darbas yra tai, ką mylite, o ne tai, ko reikia išgyventi. Tai utopinis siūlas Muskso vizijoje — ir jis verčia politikus, technologus ir visuomenę užduoti klausimą: kaip prie šios ateities nueiti taip, kad nebūtume palikę žmonių už borto?
Norint praktiškai judėti link tokio scenarijaus, reikalingas plataus spektro planavimas. Pirmiausia, būtinos nacionalinės ir tarptautinės strategijos, kurios nustatytų prioritetus technologijų platinimui, mokesčių politikai, socialinei apsaugai ir darbo rinkos pertvarkymui. Antra, investicijos į švarią energiją ir žiedinę ekonomiką gali sumažinti fizines išteklių ribas, leidžiančias automatizacijai taptin tvaresnei. Trečia, reikia stiprinti švietimą ir perkvalifikavimo programas, kad žmonės galėtų prisitaikyti prie naujų vaidmenų — kūrybinių, prižiūrėtojų ar bendruomenės lyderių funkcijų.
Taip pat svarbu aptarti valdymo modelius: kam priklauso robotai ir DI sistemos? Korporacinis nuosavybės modelis gali sutelkti galią ir pajamas, o alternatyvūs modeliai — kooperatyvai, pilietinės valdomos techninės priemonės ar viešosios infrastruktūros — gali padėti užtikrinti platesnį naudą. Poreikis naujoms institucijoms, kurios reguliuotų technologijas, užkirstų kelią monopolizacijai ir užtikrintų etinį diegimą, yra akivaizdus.
Galiausiai, socialinis pasitikėjimas ir viešosios diskusijos vaidins lemiamą reikšmę. Persėdimas prie naujos ekonomikos formos bus sklandesnis, jeigu visuomenė dalyvaus sprendimų priėmime, o ne liks informacijos stygiuje. Atviros diskusijos apie nuosavybės teises, duomenų valdymą, perdirbimą ir paskirstymą gali sumažinti pasipriešinimą ir palengvinti pereinamąjį laikotarpį.
Apibendrinant, Muskso vizija yra provokuojanti, bet verta rimtos analizės. Ji priverčia svarstyti ne tik technologines galimybes, bet ir politinius, ekonominius bei etinius sprendimus, kurie leis pasinaudoti robotikos ir dirbtinio intelekto privalumais nedarant žalos visuomenei. Nors pilnai post-trūkumo visuomenės scenarijus gali atrodyti tolima utopija, daugelis diskusijų apie DI ir robotiką turėtų būti nukreiptos į pereinamąsias strategijas: kaip derinti technologinį progresą su socialiniu teisingumu ir ekonomine tvarumu.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą