Skaitmeninis paveldas: kodėl tai svarbu Lietuvai dabar

Kultūros paveldas ilgą laiką daugeliui asocijavosi su restauratoriais, muziejų fondais, archyvais, senamiesčių priežiūra ir turistams matomais istoriniais objektais. Tačiau Rusijos karas prieš Ukrainą aiškiai parodė, kad paveldas nėra tik praeities ženklas ar kultūros sektoriaus rūpestis. Konflikto metu jis gali tapti strateginiu taikiniu, nes pastatai, archyvai, bibliotekos, muziejai, religinės vietos ir net vietos bendruomenių tradicijos saugo tautos tapatybę. Todėl šiandien paveldo apsauga vis dažniau persikelia į technologijų lauką: 3D skenavimas, fotogrametrija, dronai, dirbtinis intelektas, skaitmeniniai archyvai ir kibernetinis saugumas tampa ne priedu, o būtina nacionalinio saugumo infrastruktūros dalimi.

Lietuvai ši tema ypač aktuali. Turime Vilniaus senamiestį, Kauno modernizmo architektūrą, medinį sakralinį paveldą, archeologines vietoves, muziejų kolekcijas, valstybės archyvus ir nematerialųjį paveldą, kuris svarbus lietuviams Lietuvoje ir diasporoje. Karo grėsmė regione, Ukrainos patirtis ir auganti kibernetinių atakų rizika verčia klausti: ar Lietuvos rinka, valstybės institucijos, muziejai, universitetai ir technologijų bendruomenė jau turi pakankamai priemonių šiam paveldui apsaugoti?

Nuo restauravimo prie skaitmeninės gynybos

Iki 2022 metų paveldo apsauga dažniausiai buvo aptariama taikos sąlygomis. Svarbiausi klausimai buvo pastatų restauravimas, klimato kaitos poveikis, drėgmė, turistų srautai, tvarumas, finansavimo trūkumas ir kultūros objektų pritaikymas lankytojams. Šie klausimai išlieka svarbūs, tačiau dabar prie jų prisidėjo naujas sluoksnis: kaip paveldą dokumentuoti, kaip išsaugoti jo duomenis, kaip užtikrinti atsargines kopijas ir kaip prireikus remtis skaitmeniniais duomenimis atkuriant sunaikintus objektus.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkas dr. Tadas Žižiūnas, vadovaujantis VU 3D skaitmeninimo ir skaitmeninių tyrimų laboratorijai, pabrėžia, kad paveldas konflikto metu nėra tik atsitiktinė žala. Jis gali būti naikinamas sąmoningai, siekiant susilpninti visuomenės atmintį, ryšį su vieta ir pasitikėjimą savo kultūriniu tęstinumu. Dėl to paveldosauga tampa ne vien administracine procedūra, bet ir pilietinio pasipriešinimo, teisinio įrodymų rinkimo bei technologinės parengties dalimi.

Šis pokytis svarbus ir Lietuvos technologijų ekosistemai. 3D modeliavimas, debesų kompiuterija, duomenų saugyklos, dirbtinio intelekto analizės įrankiai, GIS sistemos ir kibernetinio saugumo sprendimai gali būti taikomi ne tik versle, bet ir kultūros paveldo apsaugoje. Tai atveria naują nišą Lietuvos įmonėms, startuoliams, universitetams ir viešojo sektoriaus skaitmeninimo projektams.

3D skaitmeninimas: kaip veikia skaitmeninis paveldo dvynys

Viena svarbiausių technologijų, padedančių apsaugoti paveldą, yra 3D skaitmeninimas. Jo tikslas – sukurti tikslų fizinio objekto skaitmeninį atitikmenį, dažnai vadinamą skaitmeniniu dvyniu. Tai gali būti bažnyčios fasadas, istorinis pastatas, archeologinis radinys, skulptūra, sieninė tapyba, muziejaus eksponatas ar net visas miesto kvartalas.

Praktikoje naudojami keli metodai. Lazerinis 3D skenavimas leidžia milimetrų tikslumu užfiksuoti objekto geometriją. Fotogrametrija iš daugybės nuotraukų sukuria trimatį modelį ir tekstūras. Dronai padeda skenuoti sunkiai pasiekiamas vietas – stogus, bokštus, dideles teritorijas, piliakalnius ar istorinius centrus. Dirbtinis intelektas gali padėti apdoroti vaizdus, atpažinti pažeidimus, klasifikuoti objektus ir lyginti skirtingu metu surinktus duomenis.

Tokios technologijos jau naudojamos Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose vykdant tyrimus, paveldosaugos projektus ar edukacines iniciatyvas. Tačiau didžiausia vertė atsiranda tada, kai 3D modelis nėra tik graži vizualizacija interneto svetainei. Jis turi būti tikslus, tinkamai aprašytas, saugomas atvirais formatais ir susietas su metaduomenimis: kas skenavo, kada, kokia įranga, kokiu tikslumu, kokiomis sąlygomis, kokia duomenų apdorojimo metodika buvo taikyta.

Pagrindinės technologinės funkcijos

Skaitmeninio paveldo sprendimai turi kelias praktines funkcijas. Pirma, jie leidžia tiksliai dokumentuoti būklę konkrečiu laiko momentu. Antra, padeda restauratoriams planuoti darbus ir matuoti pokyčius. Trečia, suteikia mokslininkams galimybę atlikti neinvazinius tyrimus nepažeidžiant originalo. Ketvirta, leidžia muziejams kurti virtualias parodas, papildytosios realybės patirtis ir edukaciją lietuvių bei užsienio kalbomis. Penkta, karo ar nelaimės atveju tokie duomenys tampa pagrindu atkūrimui.

Ukrainos pamokos: savanoriai, dronai ir telefonai

Ukrainos patirtis tapo vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip greitai kultūros paveldas gali atsidurti pavojuje ir kaip technologijos gali padėti reaguoti. Iniciatyva SUCHO, kurios pavadinimas reiškia Saving Ukrainian Cultural Heritage Online, subūrė daugiau kaip 1500 savanorių iš įvairių šalių. Jie archyvavo tūkstančius Ukrainos kultūros institucijų interneto svetainių ir išsaugojo dešimtis terabaitų duomenų. Tai svarbu, nes karo metu nyksta ne tik fiziniai pastatai, bet ir skaitmeniniai šaltiniai: bibliotekų katalogai, muziejų įrašai, virtualios kolekcijos, vietos istorijos puslapiai.

Kitas pavyzdys – Lvive veikianti 3D skaitmeninimo asociacija Skeiron. Ji dar iki plataus masto invazijos buvo pradėjusi sistemingai skenuoti paveldo objektus, o po 2022 metų šis darbas tapo dar intensyvesnis. Į skaitmeninimo projektus pateko ir tokie objektai kaip Kyjivo Šv. Sofijos katedra. Dar vienas įdomus atvejis – Backup Ukraine projektas, leidęs gyventojams naudojant išmanųjį telefoną prisidėti prie paveldo fiksavimo. Per pirmuosius mėnesius atlikta dešimtys tūkstančių skenavimų.

Lietuvos vartotojams ir technologijų entuziastams ši patirtis svarbi dėl kelių priežasčių. Pirma, ji rodo, kad paveldo apsauga gali būti decentralizuota ir paremta piliečių dalyvavimu. Antra, šiuolaikiniai išmanieji telefonai, ypač turintys LiDAR jutiklius ar galingas kameras, gali tapti paprastu skaitmeninimo įrankiu. Trečia, Lietuvos rinka jau turi pakankamai specialistų ir įrangos, kad tokios iniciatyvos būtų plėtojamos ne tik akademiniuose projektuose, bet ir savivaldybių, muziejų, bendruomenių lygmeniu.

VU laboratorija: nuo paveldo skenavimo iki dirbtinio intelekto analizės

Vilniaus universiteto 3D skaitmeninimo ir skaitmeninių tyrimų laboratorija yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip Lietuvoje paveldo apsauga susitinka su pažangiomis technologijomis. Laboratorijoje jungiami 3D skeneriai, fotogrametrija, dronai, skaitmeninė vaizdų analizė ir dirbtinis intelektas. Tačiau svarbiausia ne pati įranga, o metodika – kaip duomenys renkami, tikrinami, aprašomi, saugomi ir pritaikomi skirtingoms profesinėms grupėms.

Tokie tyrimai naudingi archeologams, nes leidžia virtualiai analizuoti radinius, matuoti jų formas, lyginti detales ir net kurti kopijas edukacijai. Restauratoriams 3D duomenys padeda įvertinti sieninės tapybos sluoksnius, deformacijas, ankstesnių restauracijų mastą ir galimas pažeidimų zonas. Paveldosaugininkams jie suteikia nuotolinės stebėsenos galimybę – pavyzdžiui, periodiškai lyginti, kaip keičiasi pastato fasadas, piliakalnio šlaitas ar archeologinė vietovė.

Ši kryptis atitinka pasaulines tendencijas. Muziejai Londone, Paryžiuje, Berlyne ar Tokijuje vis dažniau kuria skaitmenines kolekcijas, tačiau Lietuvai svarbu ne aklai kopijuoti užsienio modelius, o kurti vietos poreikiams pritaikytą infrastruktūrą. Lietuvos vartotojams aktualu, kad turinys būtų prieinamas lietuviškai, kad mokyklos galėtų naudoti edukacines priemones, o tyrėjai – gauti kokybiškus, standartizuotus duomenis.

Kodėl neužtenka tiesiog nuskenuoti objektą

Viena dažniausių klaidų skaitmeninimo projektuose – manyti, kad objekto nuskenavimas jau savaime reiškia jo išsaugojimą. Iš tikrųjų 3D modelis be aiškių duomenų standartų, metaduomenų ir ilgalaikės saugyklos gali tapti tik laikinu failu. Po projekto pabaigos jis gali būti pamirštas išoriniame diske, prarastas keičiant serverius arba nebeatidaromas dėl pasenusio formato.

Todėl šiuolaikinė skaitmeninio paveldo strategija turi remtis keliais principais. Reikia naudoti atvirus ir plačiai palaikomus formatus, kad duomenis būtų galima atverti ir po daugelio metų. Būtina kaupti metaduomenis ir paraduomenis – informaciją apie patį duomenų rinkimo procesą. Svarbu turėti centralizuotą arba bent tarpusavyje suderintą nacionalinę agregavimo sistemą, kad muziejų, archyvų, universitetų ir savivaldybių duomenys nebūtų izoliuoti.

Lietuvoje jau veikia nacionalinė skaitmeninio paveldo platforma ekultūra, kurioje prieinami milijonai suskaitmenintų objektų puslapių: archyvinės bylos, rankraščiai, knygos, plakatai, grafikos darbai, fotografijos, tapybos kūriniai. Ji integruoja ankstesnių e. paveldo sprendimų turinį ir jungiasi su muziejams skirta LIMIS sistema bei dokumentinio kino ištekliais. Tai reikšmingas žingsnis Lietuvos rinkoje, tačiau ateities iššūkis – užtikrinti, kad 3D paveldo duomenys būtų tokie pat prieinami, patikimi ir ilgaamžiai kaip tradiciniai skaitmeniniai archyvai.

Kibernetinis saugumas: silpniausia skaitmeninio paveldo grandis

Skaitmeniniai duomenys atrodo saugesni už fizinius objektus, nes jų negali sunaikinti viena raketa ar gaisras, jeigu kopijos laikomos skirtingose vietose. Tačiau ši kategorija turi kitą riziką – kibernetines atakas. Įsilaužėliai gali užšifruoti serverius, pavogti duomenis, pareikalauti išpirkos arba paskelbti jautrią informaciją tamsiajame internete.

2023 metais įvykdyta Britų bibliotekos ataka tapo įspėjimu visam kultūros sektoriui. Rhysida grupuotė pavogė apie 600 gigabaitų duomenų, pareikalavo išpirkos bitkoinais, o bibliotekai atsisakius mokėti – dalį duomenų paviešino. Atkūrimo darbai kainavo milijonus svarų ir pareikalavo didelės organizacijos finansinių rezervų dalies. Tai rodo, kad net prestižinės institucijos nėra apsaugotos, jeigu jų IT infrastruktūra pasenusi arba nepakankamai segmentuota.

Lietuvos muziejams, bibliotekoms, archyvams ir savivaldybėms tai labai praktiška pamoka. Būtina diegti dviejų arba trijų faktorių autentifikaciją, reguliariai atnaujinti sistemas, stebėti pažeidžiamumus, naudoti patikimų tiekėjų įrangą, rengti kibernetinių incidentų pratybas ir aiškiai atskirti darbinę kopiją nuo archyvinio originalo. Archyviniai duomenys turėtų būti saugomi taip, kad jų fiziškai nepasiektų internetinė ataka – pavyzdžiui, atjungtoje laikmenoje, saugioje saugykloje arba specialioje infrastruktūroje.

3-2-1 taisyklė ir LOCKSS principas

Paveldo duomenims ypač svarbi 3-2-1 atsarginių kopijų taisyklė: reikia turėti bent tris kopijas, laikyti jas dviejose skirtingose laikmenose, o vieną kopiją saugoti už pagrindinės organizacijos ribų. LOCKSS principas – Lots of Copies Keep Stuff Safe – primena, kad daugelis kopijų skirtingose vietose didina atsparumą. Tai aktualu ne tik nacionalinėms institucijoms Vilniuje, bet ir regioniniams muziejams Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ar mažesniuose miesteliuose.

Teisinė apsauga: Hagos konvencija, Mėlynasis skydas ir realybė

Tarptautinė teisė kultūros paveldo apsaugos srityje egzistuoja jau kelis dešimtmečius. 1954 metų Hagos konvencija ir jos protokolai įpareigoja valstybes saugoti kultūros vertybes karo metu, žymėti svarbius objektus Mėlynojo skydo ženklu, rengti specialistus ir ruoštis dar taikos sąlygomis. Romos statutas tyčinį kultūros paveldo naikinimą priskiria prie veikų, patenkančių į Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikciją.

Tačiau Ukrainos pavyzdys rodo, kad teisės normos ne visada sustabdo agresorių. UNESCO duomenimis, Ukrainoje patvirtinta šimtai apgriautų ar sunaikintų kultūros objektų. Vis dėlto teisiniai mechanizmai nėra beverčiai. Jie leidžia rinkti įrodymus, dokumentuoti žalą, pradėti ikiteisminius tyrimus ir ateityje siekti atsakomybės tarptautiniuose teismuose. Būtent čia technologijos tampa įrodymų infrastruktūra: datos, koordinatės, 3D modeliai, nuotraukos, palydoviniai duomenys ir dronų įrašai padeda tiksliau nustatyti, kas buvo sunaikinta ir kada.

Lietuvoje Mėlynojo skydo ženklu pažymėta daugiau kaip 250 nekilnojamojo paveldo objektų. Tai svarbu ne tik simboliškai. Aiškus žymėjimas, objektų sąrašai, būklės dokumentacija ir skaitmeniniai modeliai sukuria procesinį pagrindą apsaugai, evakuacijai, prioritetų nustatymui ir galimam žalos vertinimui.

Skirtingam paveldui reikia skirtingų technologijų

Nekilnojamasis paveldas – bažnyčios, rūmai, istoriniai miestų centrai, kapinės, piliakalniai, archeologinės vietovės – karo atveju yra itin pažeidžiamas, nes jo neįmanoma išvežti. Tokius objektus galima ženklinti, dokumentuoti, skenuoti, stebėti dronais ir saugoti jų duomenis. Vilniaus senamiestis ar Kauno modernizmo architektūra yra pavyzdžiai, kur prevencinis 3D skenavimas turėtų būti sisteminis, o ne pavienis.

Kilnojamosios muziejų vertybės – paveikslai, skulptūros, istoriniai dokumentai, juvelyrika, religiniai reikmenys – gali būti evakuojamos, bet jos tampa grobimo objektu. Todėl būtinos ne tik fizinės evakuacijos instrukcijos, bet ir skaitmeniniai inventoriai, aukštos kokybės nuotraukos, 3D modeliai, būklės aprašai, saugios etiketavimo ir sekimo sistemos. Lietuvos muziejams tai reiškia poreikį derinti paveldo valdymą su logistikos, duomenų bazių ir saugumo sprendimais.

Archyvai yra ypač jautrūs, nes juose saugomi vienetiniai dokumentai, kurių praradimas gali būti negrįžtamas. Skaitmeninimas čia yra prioritetas, bet jis turi būti vykdomas kokybiškai: aukšta raiška, aiškūs metaduomenys, patikimos saugyklos, versijų kontrolė ir ilgalaikis formatų atnaujinimas. Nematerialusis paveldas – kalba, dainos, papročiai, tradiciniai amatai, tikėjimai – reikalauja kitokios apsaugos. Jo negalima išsaugoti vien serveryje, nes jį palaiko gyvos bendruomenės. Tačiau garso, vaizdo, tekstų ir edukacinių platformų skaitmeninimas gali padėti perduoti tradicijas jaunajai kartai, ypač kai bendruomenės išsklaidomos.

Autentiškumo klausimas: ar 3D kopija gali atkurti tikrą paveldą?

Vienas sudėtingiausių klausimų paveldosaugoje – ar pagal skaitmeninę kopiją atkurtas objektas gali būti laikomas autentišku. Tradiciškai autentiškumas buvo siejamas su originalia medžiaga: akmeniu, medžiu, dažų sluoksniu, meistro rankos pėdsaku, patina ir laiko ženklu. 1964 metų Venecijos chartija rekonstrukciją vertino atsargiai ir pabrėžė išlikusių elementų apsaugą.

Tačiau istorija pateikė sudėtingesnių pavyzdžių. Varšuvos senamiestis po Antrojo pasaulinio karo buvo beveik sunaikintas, bet vėliau atkurtas remiantis ikonografija, tapyba ir istoriniais šaltiniais. 1980 metais jis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai parodė, kad vertė gali slypėti ne tik originalioje medžiagoje, bet ir kolektyvinėje atmintyje, miesto struktūroje, funkcijoje ir bendruomenės ryšyje su vieta.

1994 metų Naros dokumentas dar labiau išplėtė autentiškumo sampratą. Jame pripažįstama, kad skirtingos kultūros autentiškumą supranta nevienodai. Japonijoje medinės šventyklos gali būti rituališkai perstatomos kas kelis dešimtmečius, o jų autentiškumas siejamas su tradicijos tęstinumu, meistryste ir žiniomis, o ne su nekintančia medžiaga. Tai svarbi pamoka ir Lietuvai, kur turime daug medinio paveldo, reikalaujančio nuolatinės priežiūros.

Skaitmeniniai modeliai negali atkurti medžiaginės istorijos – jie nesugrąžina seno akmens, originalaus dažo ar šimtmečius kauptos patinos. Tačiau jie gali užtikrinti labai tikslų geometrinį, struktūrinį ir spalvinį atkūrimą. Paryžiaus Dievo Motinos katedros atkūrimo procese aukštos kokybės 3D duomenys buvo derinami su istoriniais brėžiniais ir architektų tyrimais. Tai rodo, kad skaitmeninės technologijos nepakeičia ekspertų, bet suteikia jiems daug tikslesnį pagrindą sprendimams.

Nauda Lietuvos verslui, mokslui ir vartotojams

Skaitmeninio paveldo apsauga nėra vien kultūros sektoriaus išlaida. Lietuvos rinkai tai gali būti inovacijų kryptis, kuri jungia universitetus, IT įmones, lazerinio skenavimo specialistus, dronų operatorius, debesijos paslaugų teikėjus, kibernetinio saugumo bendroves, muziejus ir savivaldybes. Tokie projektai kuria aukštos pridėtinės vertės paslaugas ir eksportuojamą kompetenciją.

Verslui atsiveria keli panaudojimo scenarijai. 3D skenavimo įmonės gali teikti paslaugas paveldosaugai, statybų sektoriui, architektams ir draudikams. Programinės įrangos kūrėjai gali kurti duomenų valdymo platformas, automatinio pažeidimų atpažinimo įrankius, virtualių parodų sprendimus. Kibernetinio saugumo įmonės gali specializuotis kultūros institucijų infrastruktūros audituose. Turizmo sektorius gali naudoti 3D modelius virtualiems maršrutams, papildytosios realybės patirtims Vilniuje ar Kaune, edukaciniams produktams mokykloms.

Lietuvos vartotojams nauda taip pat aiški. Skaitmeninės kolekcijos leidžia pamatyti objektus neišvykstant iš namų, naudoti medžiagą mokymuisi, tyrimams ar kūrybai. Lietuviams užsienyje tokios platformos padeda palaikyti ryšį su Lietuvos kultūra. Regionų gyventojams tai gali suteikti geresnę prieigą prie nacionalinių muziejų ir archyvų, kurie fiziškai dažniausiai koncentruoti didžiuosiuose miestuose.

Ar Lietuva pasirengusi: stiprybės ir spragos

Lietuva jau turi svarbių paveldo apsaugos elementų. Veikia teisinė bazė, apimanti kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, saugomas teritorijas ir teritorijų planavimą. Kultūros paveldo departamentas yra pažymėjęs šimtus objektų Hagos konvencijos Mėlynojo skydo ženklu. Rengiami apsaugos karo metu planai, mobilizavimo tvarkos ir evakuacijos koncepcijos. Vilnius jau pristatė miesto evakuacijos planą, o nacionaliniu lygmeniu taip pat ieškoma sisteminių sprendimų.

Svarbus žingsnis yra platforma ekultūra, kurioje sutelkiami skaitmeninti kultūros objektai. Prie šio projekto prisidėjo ir VU mokslininkai, įskaitant daugiau kaip 70 itin svarbių kultūros paveldo objektų 3D skaitmeninimo metodinę ir techninę dalį. Tai vienas didžiausių tokio pobūdžio projektų Lietuvos istorijoje ir geras pagrindas tolesnei plėtrai.

Vis dėlto spragų dar yra. Lietuvai trūksta sisteminės 3D dokumentacijos visiems Mėlynojo skydo objektams. Turime pavienių puikių pavyzdžių – medinio sakralinio paveldo, atskirų bažnyčių, Vilniaus senamiesčio ar kitų svarbių vietų skenavimo projektų, tačiau dar neturime vientisos nacionalinės programos. Taip pat būtina ilgalaikė skaitmeninių duomenų saugojimo politika: ne tik sukurti turinį, bet ir užtikrinti, kad jis išliktų po 10, 50 ar 100 metų.

Ką reikėtų daryti dabar

Ukrainos patirtis rodo, kad skaitmeninti paveldą prasidėjus krizei dažnai būna per vėlu. Taikos metu galima dirbti planingai, kokybiškai ir pigiau. Karo ar ekstremalios situacijos metu tenka veikti greitai, rizikuojant žmonių saugumu, prarandant prieigą prie objektų ir renkant duomenis jau po sunaikinimo.

Lietuvai reikėtų aiškaus prioritetų sąrašo: pirmiausia skenuoti strategiškai, istoriškai ir simboliškai svarbiausius objektus, ypač tuos, kurie pažymėti Mėlynojo skydo ženklu. Reikėtų sukurti nacionalinius 3D skaitmeninimo standartus, kurie apimtų formatus, raišką, metaduomenis, paraduomenis, saugojimo reikalavimus ir prieigos taisykles. Būtina finansuoti ne tik vienkartinius projektus, bet ir nuolatinę infrastruktūrą – serverius, saugyklas, kibernetinio saugumo priemones, specialistų mokymus.

Taip pat verta įtraukti bendruomenes. Mokyklos, universitetai, muziejų savanoriai, fotografai, dronų entuziastai ir technologijų bendruomenės Vilniuje, Kaune bei regionuose galėtų prisidėti prie vietos paveldo fiksavimo. Žinoma, tokia veikla turi būti koordinuojama profesionalų, kad duomenys būtų kokybiški ir teisiškai tinkami naudoti. Tačiau piliečių įsitraukimas gali gerokai padidinti aprėptį ir sustiprinti visuomenės ryšį su paveldu.

Išvada: skaitmeninimas nėra prabanga, o atsparumo strategija

Kultūros paveldo skaitmeninimas šiandien turėtų būti vertinamas kaip nacionalinio atsparumo dalis. Tai nėra vien moderni muziejų rinkodara ar patogi virtuali paroda. Aukštos kokybės 3D modeliai, skaitmeniniai archyvai, atviros duomenų struktūros, atsarginės kopijos ir kibernetinis saugumas gali lemti, ar po krizės turėsime pakankamai informacijos atkurti tai, kas buvo prarasta, įrodyti žalą ir išsaugoti kolektyvinę atmintį.

Lietuva turi technologinį potencialą, mokslinę kompetenciją ir augančią skaitmeninę infrastruktūrą. Tačiau tam, kad paveldas būtų ne tik suskaitmenintas, bet ir iš tikrųjų apsaugotas, reikia sisteminio požiūrio. Tai reiškia bendradarbiavimą tarp valstybės, universitetų, Lietuvos rinkoje veikiančių technologijų įmonių, muziejų, archyvų, savivaldybių ir visuomenės.

Skaitmeninis paveldas nėra originalo pakaitalas. Jis negali visiškai atkurti medžiagos amžiaus, meistro rankos ar vietos dvasios. Tačiau jis gali būti draudimo polisas, kuris veikia tik tada, kai yra tinkamai prižiūrimas. Todėl svarbiausias klausimas Lietuvai šiandien yra ne ar reikia skaitmeninti paveldą, o kaip greitai ir kaip sistemiškai tai padarysime, kol dar turime galimybę veikti taikos sąlygomis.