Seni telefonai Lietuvoje: kur saugiai priduoti elektroniką

Išmanusis telefonas, nešiojamasis kompiuteris ar planšetė šiandien keičiami greičiau nei bet kada anksčiau, tačiau seni įrenginiai dažnai lieka ne perdirbimo grandinėje, o namų stalčiuose. Europos Komisijos vertinimu, Europos gyventojai namuose vis dar laiko beveik 700 mln. nebenaudojamų mobiliųjų telefonų – vidutiniškai po beveik du įrenginius vienam žmogui. Lietuva šioje tendencijoje nėra išimtis: lietuviams taip pat įprasta pasilikti seną telefoną atsargai, nors realybėje jis dažniausiai nebenaudojamas metų metus.

Naujausi „Eurostat“ duomenys rodo, kad 2024 m. 51 proc. 16–74 metų Europos Sąjungos gyventojų seną mobilųjį arba išmanųjį telefoną laikė namuose. Tik 11 proc. tokius įrenginius perdavė atliekų tvarkytojams, o 2 proc. juos tiesiog išmetė į buitinių atliekų srautą. Technologijų rinkai tai svarbus signalas: elektronikos atliekos tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir žaliavų saugumo, tiekimo grandinių bei žiedinės ekonomikos klausimu.

Kodėl sena elektronika yra vertingesnė, nei atrodo?

Senas telefonas ar nešiojamas kompiuteris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti bevertis, ypač jei nebeįsijungia, turi sudužusį ekraną ar pasenusią bateriją. Tačiau jo viduje slypi varis, auksas, kobaltas, platina, paladis ir retųjų žemių elementai. Tai kritinės žaliavos, be kurių neįmanoma gaminti naujų išmaniųjų telefonų, elektromobilių, baterijų, serverių, ryšio įrangos ir kitų skaitmeninės ekonomikos produktų.

Skaičiai įspūdingi: perdirbus vieną toną mobiliųjų telefonų galima susigrąžinti apie 100 kg vario, 0,3 kg aukso ir 0,14 kg platinos bei paladžio. Tai reiškia, kad kiekvienas stalčiuje pamirštas įrenginys yra maža žaliavų saugykla. Jei elektronikos atliekos pasiekia tinkamus tvarkytojus, šios medžiagos gali grįžti į gamybą, mažinant poreikį kasti naujas žaliavas ir importuoti jas iš trečiųjų šalių.

Telefonai, planšetės ir kompiuteriai: kaip elgiasi ES vartotojai?

Panašus vaizdas matomas ir kitose įrenginių kategorijose. Apie 34 proc. ES gyventojų nebenaudojamus nešiojamuosius kompiuterius ir planšetes laiko namuose. 12 proc. juos parduoda arba perduoda kitam naudotojui, 11 proc. atiduoda atliekų tvarkytojams, o 1 proc. išmeta neperdirbę. Stacionariųjų kompiuterių perdirbimo rodikliai kiek geresni – 15 proc. gyventojų juos perduoda tvarkyti, tačiau 19 proc. vis dar kaupia namuose.

Pagal senų mobiliųjų telefonų perdavimą perdirbti Europoje išsiskiria Nyderlandai ir Švedija. Nyderlanduose tokius įrenginius atliekų tvarkymui atiduoda 28 proc., Švedijoje – 26 proc. gyventojų. Tai šalys, kuriose elektronikos surinkimo infrastruktūra yra matoma, patogi ir aktyviai komunikuojama vartotojams. Lietuvoje, ypač Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose, infrastruktūra taip pat plečiasi, tačiau vartotojų įpročius dar reikia keisti.

Lietuvos rinka: surenkama gerokai mažiau, nei reikėtų

Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos direktorė Veronika Masalienė pabrėžia, kad telefonai, ausinės, kompiuterių pelės ar kita smulkioji elektronika neturėtų tapti stalčių eksponatais. Vertingos medžiagos gali būti panaudotos dar kartą tik tada, kai įrenginiai patenka į oficialią elektronikos atliekų surinkimo sistemą.

Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktai numato, kad gamintojai bei importuotojai privalo organizuoti ir finansuoti elektronikos atliekų surinkimą. Tikslas – surinkti ir tinkamai sutvarkyti ne mažiau kaip 65 proc. elektronikos atliekų, skaičiuojant nuo per metus rinkai pateikto įrangos kiekio. Vis dėlto Lietuvos rinka šio tikslo dar nepasiekia.

2024 m. daugiau kaip 3 tūkst. gamintojų ir importuotojų Lietuvos rinkai galėjo pateikti apie 90 tūkst. tonų elektros ir elektroninės įrangos. Pagal 65 proc. tikslą turėjo būti surinkta apie 58,5 tūkst. tonų atliekų, tačiau faktiškai sutvarkyta tik 21,8 tūkst. tonų, arba apie 24,5 proc. rinkai pateikto kiekio. 2023 m. šis skaičius siekė 22,7 tūkst. tonų, todėl matyti, kad proveržio kol kas nėra.

Kuo skiriasi laikymas, perpardavimas ir perdirbimas?

Technologijų vartotojams svarbu suprasti, kad ne visi sprendimai yra vienodi. Jei telefonas dar veikia, jį galima parduoti, padovanoti ar perduoti kitam naudotojui. Tai pratęsia produkto gyvavimo ciklą ir yra geras pasirinkimas, kai įrenginys vis dar saugus naudoti. Toks modelis aktualus ir Lietuvos verslui: atnaujinant darbuotojų kompiuterius ar išmaniuosius telefonus, dalį įrangos galima paruošti antriniam naudojimui.

Jei įrenginys sugedęs, pasenęs ar ekonomiškai nebeapsimoka remontuoti, geriausias kelias – perdirbimas. Palyginti su paprastu laikymu namuose, perdirbimas turi aiškų pranašumą: atgaunamos žaliavos, mažinama tarša, o pavojingos medžiagos nepatenka į dirvožemį ar vandenį. Ypač svarbu, kad seni telefonai, baterijos ir kita elektronika neatsidurtų mišrių atliekų konteineriuose. Sąvartyne mechaniškai pažeistos baterijos ar elektronikos komponentai gali kelti gaisro ir taršos riziką.

Naudojimo atvejai: ką daryti su skirtingais įrenginiais?

Smulkiąją elektroniką – senus telefonus, ausines, įkroviklius, kompiuterių peles, klaviatūras, plaukų džiovintuvus ar elektrinius dantų šepetėlius – galima pristatyti į specialias surinkimo talpas didesniuose prekybos centruose. Tai patogu gyventojams, kurie apsiperka Vilniuje, Kaune ar kituose miestuose ir gali nereikalingus įrenginius priduoti pakeliui.

Senoms baterijoms skirtos dėžutės įrengiamos ne tik parduotuvėse, bet ir biuruose, mokyklose bei kitose viešose erdvėse. Stambią buitinę techniką, pavyzdžiui, šaldytuvą, skalbimo mašiną, viryklę ar indaplovę, galima nemokamai perduoti išvežimui visoje Lietuvoje. Registracija vykdoma per „Man rūpi rytojus“ svetainę, o užsisakius stambios technikos išvežimą dažnai galima kartu atiduoti ir smulkią elektroniką bei baterijas.

Dar vienas patogus sprendimas – „Man rūpi rytojus“ nameliai, įrengti miestelių centruose ir prie didžiųjų prekybos centrų didžiuosiuose miestuose. Į juos įvairių rūšių elektronikos ir baterijų atliekas galima pristatyti bet kuriuo paros metu. Tokios surinkimo vietos yra svarbi infrastruktūros dalis, nes vartotojui nereikia derintis prie darbo valandų.

Kodėl tai svarbu Lietuvos technologijų ateičiai?

Lietuva aktyviai skaitmenizuoja viešąsias paslaugas, verslas investuoja į IT infrastruktūrą, o vartotojai greitai perima naujus išmaniuosius įrenginius. Tačiau skaitmeninė pažanga turi turėti ir atsakingą pabaigos etapą. Elektronikos atliekų perdirbimas padeda kurti tvaresnę Lietuvos rinką, mažina priklausomybę nuo importuojamų kritinių žaliavų ir skatina žiedinės ekonomikos sprendimus.

Lietuviams praktiškas patarimas paprastas: jei įrenginys dar veikia – apsvarstykite pardavimą, dovanojimą ar remontą. Jei jis nebetinkamas naudoti – nepalikite jo stalčiuje ir nemeskite į mišrias atliekas. Nemokamas elektronikos atliekų pridavimas Lietuvoje jau yra prieinamas, o kiekvienas priduotas telefonas, kompiuteris ar baterija prisideda prie švaresnės aplinkos ir atsparesnės technologijų ekosistemos.