Klaipėdoje atidaryta pirmoji žaliojo vandenilio stotis

2026 m. birželio 5 d. Klaipėdoje atidaryta pirmoji žaliojo vandenilio gamybos ir pildymo stotis Lietuvoje bei Baltijos šalyse. Iš pradžių joje pagamintas vandenilis bus naudojamas uosto reikmėms, o įmonėms ir gyventojams juo bus pradėta prekiauti gavus veiklos licenciją.

Nors pasauliniu mastu šis objektas yra nedidelis, jis žymi praktinę Lietuvos vandenilio rinkos ir infrastruktūros plėtros pradžią. Projektas kainavo apie 12 mln. eurų, maždaug pusę šios sumos finansavo Europos Sąjunga.

Klaipėdos stoties paskirtis

Stoties galia siekia 2,25 MW, o per metus joje galima pagaminti iki 127 tonų žaliojo vandenilio. Jis gaminamas elektrolizės būdu, naudojant PEM tipo elektrolizerį.

„Tai reikėtų vertinti ne pagal mastą, o kaip pirmą realų rinkos ir infrastruktūros žingsnį“, – teigia Lietuvos energetikos instituto mokslininkas ir Vandenilio energetikos asociacijos direktorius Marius Urbonavičius. Pasak jo, šis komercinio etapo projektas leis praktiškai išbandyti gamybą, pildymą, saugos procedūras, vartotojų elgseną ir reguliavimą, taip pat supažindinti visuomenę su šia technologija.

Naudojant vandenilį anglies dioksidas neišsiskiria. „Kuro elemente vandenilis reaguoja su deguonimi, todėl susidaro tik vanduo ir elektra“, – aiškina Lietuvos energetikos instituto Vandenilio energetikos technologijų centro vadovas Šarūnas Varnagiris. Kai vandenilis gaminamas naudojant saulės ar vėjo energiją, jis gali būti naudojamas ir perteklinės atsinaujinančios elektros energijos kaupimui bei jos grąžinimui į sistemą, kai jos reikia.

Didžiausias vandenilio potencialas siejamas su sritimis, kuriose tiesioginė elektrifikacija yra sudėtinga arba brangi. Tai pramonė, įskaitant plieno, chemijos ir trąšų gamybą, taip pat sunkusis transportas – sunkvežimiai, autobusai, traukiniai ir specialios paskirties transporto priemonės, kurioms reikia didelio nuvažiuojamo atstumo ir greito papildymo. Laivyboje vandenilis greičiausiai būtų naudojamas netiesiogiai – iš jo gaminant išvestinius degalus, tokius kaip amoniakas ir metanolis.

Lietuva šioje srityje nepradeda nuo nulio. Pilkasis vandenilis šalies pramonėje, trąšų gamyboje ir naftos perdirbime naudojamas jau dešimtmečius. Didžiausi jo vartotojai yra „Achema“ ir „Orlen Lietuva“, o nacionalinė paklausa siekia apie 200–250 tūkst. tonų per metus.

Didžiausias išmetamųjų teršalų mažinimo potencialas slypi pakeičiant esamą pilkojo vandenilio paklausą žaliuoju vandeniliu. Didžioji dalis pasaulyje naudojamo vandenilio vis dar gaminama iš iškastinio kuro – daugiausia gamtinių dujų ir anglies. Varnagiris pažymi, kad gaminant tokiu būdu vieną kilogramą vandenilio į atmosferą išmetama apie 10 kilogramų CO₂.

Kol kas transportas laikomas realiausiu pradiniu rinkos segmentu. Be Klaipėdos projekto, Vilniuje vystomas projektas, kuriame vandenilis bus gaminamas sostinės viešojo transporto autobusams.

Lietuvos planai ir technologijų plėtra

Lietuvos vandenilio plėtros 2024–2050 m. gairėse žaliasis vandenilis įvardijamas kaip vienas šalies energetikos transformacijos pagrindų. Jis turėtų padėti subalansuoti elektros tinklą ir kaupti perteklinę atsinaujinančią energiją, pirmiausia skirtą pramonei ir transportui.

Iki 2030 m. gairėse numatyta pasiekti mažiausiai 1,3 GW elektrolizės pajėgumą ir per metus pagaminti apie 129 tūkst. tonų žaliojo vandenilio. Tačiau pagal numatytą grafiką pasiekti šiuos rodiklius bus sudėtinga. Žaliojo vandenilio kaina vis dar didesnė nei iš iškastinio kuro pagaminto vandenilio, paklausos signalai išlieka neaiškūs, o atsinaujinančios energijos gamyba yra nepastovi. Taip susidaro uždaras ratas: gamintojai laukia pirkėjų, o pirkėjai – pakankamos pasiūlos.

Vis dėlto Varnagiris nurodo, kad vidutinis naujų elektrolizės projektų dydis išaugo daugiau nei penkis kartus. Urbonavičiaus teigimu, tinkamai sukurta reguliavimo aplinka nebūtinai turi stabdyti pažangą. Ji gali sumažinti investicijų riziką, suteikti rinkai aiškumo ir padėti pradėti įgyvendinti pirmuosius komercinius projektus.

Lietuvos mokslininkai taip pat ieško būdų, kaip šią technologiją atpiginti ir pritaikyti plačiau. Kauno technologijos universitete vykdomame projekte „SUSTAIN-H₂O“ kuriami katalizatoriai iš plačiai prieinamų metalų, siekiant sumažinti priklausomybę nuo brangių platinos ir iridžio. Atskirai KTU ir Lietuvos energetikos instituto komanda vandenilį gamina iš atliekų dujinimo būdu – kaip alternatyvą įprastai elektrolizei.

Ilgesnėje perspektyvoje planuojamas Šiaurės ir Baltijos šalių vandenilio koridorius, sujungsiantis Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją ir Vokietiją. Jis galėtų atverti eksporto rinkas, o svarbų vaidmenį jame atliktų perdavimo sistemos operatorius „Amber Grid“.

Vandenilio perspektyvos priklauso nuo platesnės Lietuvos energetikos transformacijos. Atsinaujinančių išteklių dalis šalies vidaus elektros energijos vartojime per penkerius metus išaugo nuo 15 iki 50 proc. 2025 m. Tai buvo sparčiausias augimas Europos Sąjungoje.

Gaminančių vartotojų skaičius padidėjo nuo 18 800 2021 m. iki 174 500 2025 m. Saulės elektrinių galia išaugo nuo 225 MW iki 3 284 MW, o vėjo elektrinių galia – nuo 623 MW iki 2 535 MW. Bendra saulės ir vėjo elektrinių galia 2025 m. rudenį viršijo 5 GW, o 2026 m. balandį šie du šaltiniai kartu pagamino apie 83 proc. šalyje suvartotos elektros energijos.

Lietuva siekia iki 2028 m. visą šalies vidaus elektros energijos vartojimą padengti iš atsinaujinančių šaltinių ir tapti elektros energijos eksportuotoja.

Šalis eksportuoja ne tik švarią energiją, bet ir su jos plėtra susijusias žinias. „Lietuva pagal įrengtą saulės elektrinių galią nėra viena didžiausių pasaulio rinkų, tačiau būtent dėl to jos raida išsiskiria“, – sako „PVcase“ įkūrėjas ir vadovas Davidas Trainavičius.

Lietuvoje vienam gyventojui tenka daugiau nei 1 kW saulės elektrinių galios, o saulės energija dabar sudaro maždaug 14 proc. elektros energijos vartojimo. „PVcase“ kuriama programinė įranga padeda vystytojams įvertinti teritorijas ir optimizuoti saulės elektrinių projektus. Įmonė pritraukė daugiau nei 120 mln. JAV dolerių investicijų, įskaitant 100 mln. JAV dolerių finansavimo etapą 2023 m.

„Programinę įrangą kuriame Lietuvoje, tačiau mūsų klientai saulės elektrines projektuoja dešimtyse šalių“, – teigia Trainavičius. Jo vertinimu, kitą energetikos transformacijos etapą lems ne vien naujų saulės modulių skaičius, bet ir inžinerijos, programinės įrangos, energijos kaupimo, tinklo infrastruktūros bei rinkų integracija.

Didėjanti mažo anglies dioksido intensyvumo elektros energijos pasiūla taip pat tampa svarbiu veiksniu, pritraukiančiu daug energijos naudojančias skaitmeninės ekonomikos investicijas, įskaitant duomenų centrus ir dirbtinio intelekto projektus. „Invest Lithuania“ duomenų centrų investuotojams pristato Lietuvos švarią elektros energiją, tiekiamą iš Europos Sąjungos tinklo, ir 75 hektarų parengtą teritoriją prie Kruonio.

Duomenų centrų operatorė „Delska“ visas savo patalpas Lietuvoje ir Latvijoje eksploatuoja naudodama 100 proc. žaliąją vėjo energiją.

„Pagal mastą Lietuva nėra tarp didžiausių Europos vandenilio rinkų, tačiau strateginiu pasirengimu ir pirmaisiais praktiniais žingsniais ji užima gerą poziciją Baltijos regione“, – sako Urbonavičius. Pasak jo, pagrindinis uždavinys dabar – pereiti nuo pavienių projektų prie vientisos vertės grandinės, apimančios gamybą, paklausą, infrastruktūrą, reguliavimą ir ateityje eksportą.