Vandenilio variklis pirmąkart maitina elektros tinklą

Įsivaizduokite masyvų variklį, tyliai atliekantį savo užduotį: gryną vandenilį paverčiantį naudojama elektra ir perduodantį šią energiją į nacionalinį elektros tinklą. Jokio dūmo. Jokio CO₂. Tik turbinų gaudesys ir pažadas, kad atsinaujinančios energetikos era gali turėti naują galingą atramą.

Suomijos energetikos bendrovė „Wärtsilä“ šiaurės Ispanijoje esančiame bandymų centre išbandė vandeniliu varomo vidaus degimo variklio prototipą ir pirmą kartą tokio masto įrenginiu sėkmingai perdavė pagamintą elektrą į Ispanijos nacionalinį tinklą. Įrenginys veikia naudodamas 100 procentų vandenilio ir buvo sukurtas spręsti nepastovumo problemą, su kuria susiduria vėjo ir saulės energetika: užtikrinti tiekimą tada, kai saulė nešviečia, o vėjas nurimsta.

Galinga atrama kintančiai atsinaujinančiai energetikai

Tai nėra kuro elementas. Tai iš naujo suprojektuotas vidaus degimo variklis, optimizuotas vandeniliui. Jį galima įsivaizduoti kaip vienoje mašinoje sutelktą lanksčiai valdomą elektrinę: ji greitai paleidžiama, gali didinti ar mažinti galią ir yra skirta teikti elektros tinklo balansavimo paslaugas, kurias vien baterijoms ir atsinaujinantiems energijos ištekliams ilgą laiką užtikrinti sudėtinga.

„Wärtsilä“ teigia, kad keli tokie įrenginiai galėtų būti jungiami į elektrines, pajėgias gaminti šimtus megavatų. Privalumai akivaizdūs. Elektros tinklų operatoriams reikia patikimos ir plečiamos rezervinės galios, kuri, naudojant žaliąjį vandenilį, neišskiria šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tokių variklių parkas galėtų veikti kaip virtualus šiluminės generacijos parkas, tik be anglies taršos.

Vis dėlto šis potencialas nepanaikina realybės. Vandenilio naudojimo plėtra reikalauja daugiau nei vien sumanios inžinerijos. Būtinos gigavatų masto gamybos apimtys, saugus ir ekonomiškai efektyvus saugojimas bei atnaujinta perdavimo infrastruktūra. Vyriausybės turės techninę pažangą suderinti su palankiomis taisyklėmis ir ilgalaikiu politikos aiškumu, kad investuotojai ryžtųsi didelio masto projektams.

• Gamyba: žaliajam vandeniliui reikia gausios pigios atsinaujinančios elektros energijos ir pakankamų elektrolizės pajėgumų.
• Saugojimas ir transportavimas: dideli vandenilio kiekiai kelia logistinių ir saugos iššūkių, kurie skiriasi nuo dujų ar skystojo kuro.
• Politika ir finansavimas: infrastruktūra ir rinkos signalai turi žengti kartu su technologija, kad diegimas būtų ekonomiškai pagrįstas.

Ispanija yra tinkama bandymų aikštelė. Šalis jau stipriai remiasi vėjo ir saulės energija, todėl netaršus, lanksčiai valdomas energijos šaltinis dera su visos sistemos kryptimi. Sėkmingas prijungimas prie tinklo iš esmės patvirtina koncepciją. Kitas žingsnis bus ilgaamžiškumo, efektyvumo realiais dispečerinio valdymo ciklais ir šių variklių integracijos su kitomis elektros tinklo paslaugomis bandymai.

Tai pirmas kartas, kai didelio masto vandenilio vidaus degimo variklis perdavė elektrą į nacionalinį tinklą, ir šis pasiekimas perkelia vandenilį iš laboratorinės įdomybės į praktinės elektros tinklų architektūros lygmenį.

Tikėtina, kad bus daugiau bandomųjų projektų. Bus ir politinių diskusijų. Kils klausimų dėl kainos ir dėl to, kur gaminamas vandenilis. Tačiau tinklų operatoriams, sprendžiantiems atsinaujinančios energetikos nepastovumo problemą, ši technologija jau suteikia patikimą papildomą pasirinkimą.