Kai Samas Altmanas sako, kad modelis iš esmės skiriasi nuo ankstesnių, tai nėra vien rinkodaros triukas. Tai kvietimas iš naujo įvertinti, ką vartotojams skirta dirbtinio intelekto technologija gali pasiūlyti ir kokius pokyčius paskatinti. Naujausią „OpenAI“ modelį „Astra“ bendrovė pristato kaip pirmą reikšmingą žingsnį bendrojo dirbtinio intelekto link. Altmanas pabrėžia, kad naudotojo patirtis čia nėra tiesiog greitesnė ar išmanesnė – ji primena visiškai naujos klasės įrankį.
Įsivaizduokite ne kodų fragmentų biblioteką, bet partnerį, galintį idėjos eskizą paversti veikiančia programėle. Toks yra pažadas. Teoriškai ne tik inžinieriai, bet ir įprasti naudotojai iš paprastos koncepcijos galėtų sukurti visavertį programinės įrangos projektą, nedidelio žaidimo prototipą ar namuose įgyvendinti savadarbį elektronikos projektą. „Astra“ taip pat gali atlikti sudėtingesnes užduotis: vykdyti mokslines simuliacijas, rengti finansinius modelius ir analizuoti didelius duomenų rinkinius. Žinutė aiški – šis įrankis skirtas mažinti atotrūkį tarp idėjos ir apčiuopiamo rezultato.
Tačiau tokia galia kelia ir blaivų klausimą: kas galės ja naudotis? „Astra“ galimybės „OpenAI“ viduje sukėlė retą pavojaus signalą. Modelis pademonstravo gebėjimą be žmogaus nurodymų aptikti ir kurti nulinės dienos pažeidžiamumus. Tai tapo rimtu įspėjimu, paskatinusiu komandą priskirti jį kritinei kibernetinio saugumo rizikos kategorijai ir atidėti visavertį viešą pristatymą. Ši pauzė nebuvo biurokratinio atsargumo išraiška. Ji parodė, kad technologija gali per vieną naktį pakeisti visą kibernetinio saugumo aplinką.
Altmanas teigia, kad ši rizika veikia abiem kryptimis. Jei pažangūs modeliai gali aptikti naujus pažeidžiamumus ir juos panaudoti atakoms, gynybinės priemonės turi tobulėti tokiu pat tempu. Jo atsakymas šiek tiek paradoksalus: platesnė prieiga prie tokių pajėgių modelių kaip „Astra“ galėtų tapti kolektyvinės gynybos dalimi. Jei patikimi partneriai ir tyrėjai galės naudotis šiais įrankiais, bendruomenė galės kurti stipresnę apsaugą nuo automatizuotų atakų bangos, kurią gali surengti įvairūs veikėjai visame pasaulyje.
Prieiga bent iš pradžių bus diferencijuota. Galingiausios „Astra“ funkcijos bus prieinamos tik patikrintiems partneriams, kol „OpenAI“ kurs stebėsenos ir rizikos valdymo priemones. Tokia laipsniško diegimo strategija turėtų suteikti gynėjams laiko prisitaikyti, užuot leidus technologijai nekontroliuojamai plisti.
Ekonominiu požiūriu „Astra“ žada mažesnes vienos užduoties skaičiavimo sąnaudas. Altmanas pabrėžė reikšmingai išaugusį žetonų naudojimo efektyvumą. Tai reiškia, kad modelis gali atlikti daugiau darbo naudodamas mažiau žetonų ir taip mažinti veiklos išlaidas. „OpenAI“ jau gerokai sumažino mažesnių modelių, tokių kaip „Luna“, kainas, o Altmanas teigia, kad ši kryptis nesikeis: pirmenybė bus teikiama geriausiam našumo ir kainos santykiui bei technologijos prieinamumui platesniam žmonių ratui. Jo manymu, mažesnė kaina turėtų prisidėti prie didesnio visuomenės įgalinimo, o ne galios koncentracijos.
O kaip pati bendrovė? Altmanas neatmetė pirminio viešo akcijų siūlymo galimybės. Vis dėlto bet kokį būsimą akcijų platinimą jis vertina per misijos prioriteto prizmę: jei „OpenAI“ taptų vieša bendrove, jis ketina investuotojams priminti, kad ilgalaikė nauda visuomenei yra svarbesnė už trumpalaikį pelną. Tokia pozicija turėtų nuraminti skeptikus, kad net ir patiriant rinkos spaudimą bendrovės valdymas išliks orientuotas į viešąjį interesą.
Tačiau visuomenės pasitikėjimas silpnėja. Naujausios apklausos rodo, kad nuomonės išsiskiria: didelė visuomenės dalis dirbtinio intelekto pasekmes vertina neigiamai, o aiškų optimizmą reiškia tik nedidelė dalis žmonių. Altmanas atvirai kritikavo pramonės pasakojimus, žadančius stebuklingus gydymo būdus ar spindinčias utopijas. „Vėžio išgydymas“ – stipri antraštė. Tačiau, jo teigimu, šiuo pažadu įtikinėti žmones atsisakyti galios būtų neteisingas kompromisas. Vietoje to „OpenAI“ siekia kurti įrankius, kurie stiprintų žmonių savarankiškumą ir kūrybiškumą, o ne juos ribotų.
Ši kritika atkartoja ir kitų šios srities atstovų balsus, didingus pažadus vadinančius rinkodara, o ne išmatuojama pažanga. Vis dėlto abi stovyklos – tiek raginantys laikytis santūrumo, tiek siekiantys sparčių inovacijų – sutaria dėl vieno: skaidrumas ir atviras rizikų aptarimas nėra derybų objektas. Visuomenė turėtų reikalauti, kad įmonės vertintų galimą žalą, o pačios įmonės – aiškiai paaiškintų, kokius kompromisus daro, nekurdamos panikos ir nekoncentruodamos galios.
Trumpai: „Astra“ gali demokratizuoti sudėtingą techninį darbą, tačiau tik tuomet, jei jos diegimą lydės griežtos saugumo kontrolės priemonės ir tikras įsipareigojimas išlaikyti paskirstytą galią. Ar esame pasirengę tartis, kaip šie įrankiai pakeis kompetenciją, atsakomybę ir kontrolę?
Esu Jokūbas – aistringas dirbtinio intelekto ir žaidimų pasaulio tyrinėtojas. Digin.lt dalinuosi naujienomis ir analizėmis, kurios padeda suprasti technologijų ateitį.
Diskusija
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.