Lietuvos sėklų kopija keliauja į Arkties Svalbardo bunkerį

Lietuva į Svalbardo pasaulinę sėklų saugyklą Norvegijoje siunčia jau trečiąją nacionalinės augalų kolekcijos siuntą. Šis projektas svarbus ne tik biologams ar miškininkams – tai ilgalaikė technologinė ir strateginė investicija į Lietuvos gamtos, žemės ūkio bei maisto sistemos atsparumą.

Naujojoje siuntoje – karpotojo beržo, paprastosios eglės, juodalksnio ir paprastosios pušies sėklos. Kartu perduodami ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo specialistų parengti unikalūs miežių mutantų pavyzdžiai. Iš viso šį kartą į Arktį keliauja 41 sandarus paketas.

Kas yra Svalbardo „pasaulio sėklų bankas“?

Svalbardo saugykla dažnai vadinama genetiniu Nojaus laivu. Kalno viduje, amžinojo įšalo zonoje įrengta saugykla skirta atsarginėms valstybių sėklų kolekcijoms laikyti. Jos paskirtis – apsaugoti augalų genetinius išteklius nuo karų, stichinių nelaimių, klimato kaitos ir kitų krizių.

Technologiniu požiūriu tai itin patikima ilgalaikio biologinės informacijos saugojimo sistema. Kaip svarbūs skaitmeniniai failai laikomi keliose serverių vietose, taip vertingos sėklos saugomos atskirose, viena nuo kitos nepriklausomose saugyklose. Lietuvoje pagrindinės jų atsargos laikomos Valstybinės miškų tarnybos Genų banko šaldikliuose, o papildoma kopija perduodama saugoti Norvegijoje.

Kaip saugomos Lietuvos sėklos?

Svalbardo saugykloje pavyzdžiai laikomi maždaug –20 °C temperatūroje. Tokiomis sąlygomis eglių, pušų ir kai kurių kitų augalų sėklos gali išlikti gyvybingos 20–30 metų ar net ilgiau. Prireikus valstybė gali susigrąžinti savo kolekciją ir panaudoti ją atkurdama prarastus augalų išteklius.

Vis dėlto ši technologija nėra universali. Pavyzdžiui, paprastojo ąžuolo gilės netinka ilgai laikyti itin žemoje temperatūroje, todėl jų atsarginės kopijos Svalbarde nekaupiamos. Tai rodo, kad genetinių išteklių apsauga priklauso ne tik nuo šaldymo įrangos, bet ir nuo konkrečių augalų biologinių savybių.

Miško medžiai ir išskirtiniai miežių mutantai

Naujojoje kolekcijoje susijungia dvi skirtingos Lietuvos genetinio paveldo kryptys. Pirmąją sudaro genetiniuose draustiniuose surinktos natūraliai augančių miško medžių sėklos. Jos atspindi vietos ekosistemų įvairovę ir gali būti svarbios atkuriant ateities miškus, vykdant selekciją bei prisitaikant prie besikeičiančio klimato.

Antroji kryptis – žmogaus išvesti miežių mutantai. Šie augalai pasižymi išskirtiniu skoniu, gyvybingumu, derlingumu ir kitomis savybėmis. Tokia genetinė medžiaga gali būti naudinga žemės ūkio mokslui, kuriant naujas veisles ir ieškant tvaresnių auginimo būdų.

Ką tai reiškia Lietuvai ir Lietuvos rinkai?

Lietuvos gyventojams ši iniciatyva gali atrodyti tolima nuo kasdienio gyvenimo Vilniuje, Kaune ar kituose šalies miestuose, tačiau jos poveikis yra ilgalaikis. Genetinė įvairovė – pagrindas kuriant atsparesnius miškus, derlingesnius augalus ir stabilesnę žemės ūkio sistemą. Tai aktualu ūkininkams, maisto gamintojams, mokslinių tyrimų centrams ir įmonėms, kuriančioms biotechnologijų sprendimus.

Globaliame kontekste šalys vis daugiau investuoja į biologinių išteklių skaitmeninimą, laboratorinius tyrimus ir saugojimo infrastruktūrą. Lietuva šiame procese taip pat stiprina savo pozicijas: VMT Genų banke jau saugoma daugiau kaip 3500 Lietuvos tikslinių augalų sėklų ir beveik 2000 miško medžių genetinės medžiagos pavyzdžių.

Kolekcija nuolat papildoma

Pirmąją sėklų kolekciją Lietuva Svalbardui perdavė 2022 metais, o 2025-aisiais ji buvo papildyta. Iki naujosios siuntos saugykloje buvo laikomos 203 Lietuvos augalų ir miško medžių rūšių sėklos. Dabar šis skaičius turėtų išaugti iki 244.

Svalbardo saugykla duris atveria keturis kartus per metus. Tuo metu įvairių pasaulio šalių kolekcijos atnaujinamos ir papildomos naujais pavyzdžiais. Lietuvai tai reiškia, kad šalies genetinio paveldo atsarginė kopija bus saugoma ne vienoje vietoje, o ateities mokslininkai ir specialistai turės daugiau galimybių atkurti vertingus augalų išteklius.