Jūrinis vėjas Lietuvoje: ar „Curonian Nord“ žlugs?

Lietuvos energetikos sektoriuje bręsta vienas svarbiausių pastarojo dešimtmečio sprendimų: ar „Ignitis grupės“ vystomas jūrinio vėjo parkas „Curonian Nord“ Baltijos jūroje bus tęsiamas dabartinėmis komercinėmis sąlygomis, ar projektui prireiks valstybės bei Europos Sąjungos paramos. Tai nėra vien tik politinis ginčas ar dar vienas infrastruktūros projektas. Nuo šio sprendimo priklausys, kaip Lietuva artimiausiais metais plėtos atsinaujinančią energetiką, kiek realiai kainuos žalioji elektra vartotojams Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir regionuose, bei ar šalies technologijų ir pramonės sektorius turės patikimą vietinės elektros šaltinį.

Laikinasis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas viešai pareiškė, kad dabartinėmis rinkos sąlygomis „Curonian Nord“ projektas komerciniu pagrindu esą nėra ekonomiškai įgyvendinamas. Jo vertinimu, kelių milijardų eurų vertės jūrinis vėjo parkas, kuris iš pradžių buvo planuotas be valstybės paramos, galėtų tapti nuostolingas, jeigu nebūtų pakeistas finansavimo modelis. Tokia pozicija sustiprino diskusijas, ar Lietuva neatsidūrė situacijoje, kai ambicingas žaliosios energetikos projektas technologiškai įmanomas, bet finansiškai per rizikingas.

„Ignitis grupė“ ir Finansų ministerija, įgyvendinanti pagrindinio akcininko teises, kol kas detaliai nekomentuoja projekto perspektyvų. Pagrindinis argumentas – parengta kaštų ir naudos analizė dar nėra vieša, o ją pirmiausia turi įvertinti Vyriausybė. Bendrovės vadovybė taip pat pabrėžia, kad „Ignitis grupė“ yra biržoje listinguojama įmonė, todėl jautri informacija turi būti atskleidžiama vienu metu visiems investuotojams.

Kas iš esmės pasikeitė: nuo optimizmo iki finansinės rizikos

„Curonian Nord“ istorija prasidėjo kaip ambicingas Lietuvos žingsnis į jūrinio vėjo energetiką. Planuota, kad maždaug 700 MW galios parkas taps vienu didžiausių atsinaujinančios energetikos objektų Lietuvos rinkoje. Tokia galia galėtų reikšmingai prisidėti prie šalies elektros poreikio, ypač augant elektrifikacijai, elektromobilių skaičiui, duomenų centrų poreikiui ir pramonės dekarbonizacijos planams.

Tačiau per kelerius metus pasaulinė energetikos rinka pasikeitė. Vėjo turbinų kainos išaugo, tiekimo grandinės tapo brangesnės, pabrango logistika, padidėjo palūkanų normos, o bankai pradėjo atsargiau vertinti ilgalaikius infrastruktūros projektus. Jūrinio vėjo parkai yra technologiškai sudėtingi: reikia ne tik turbinų, bet ir jūrinių pamatų, povandeninių kabelių, transformatorių stočių, uosto infrastruktūros, priežiūros laivų, skaitmeninių valdymo sistemų ir prijungimo prie elektros perdavimo tinklo.

Anksčiau skaičiavimai rėmėsi prielaida, kad aukštos elektros kainos leis projektui atsipirkti be valstybės paramos. Dabar rinkoje matoma kitokia realybė: investuotojai visoje Europoje reikalauja aiškesnių pajamų garantijų, ilgalaikių elektros pirkimo sutarčių arba valstybės paramos mechanizmų. Be jų tokie projektai tampa labai jautrūs kainų svyravimams.

Kodėl jūrinis vėjas brangesnis nei sausumos vėjo ar saulės parkai

Lietuviams, kurie seka technologijų naujienas, svarbu suprasti, kad jūrinis vėjo parkas nėra tiesiog didesnė sausumos vėjo elektrinė. Jūroje veikiančios turbinos gali gaminti daugiau elektros, nes vėjas yra stabilesnis ir stipresnis, tačiau įrengimo bei eksploatacijos kaštai yra gerokai didesni. Kiekviena turbina turi atlaikyti bangavimą, koroziją, ledą, audras ir sudėtingas techninės priežiūros sąlygas.

Sausumos vėjo parkas Lietuvoje gali būti prijungiamas prie tinklo palyginti paprasčiau, o gedimus galima šalinti atvykus kelių transportu. Jūroje viskas sudėtingiau: reikalingi specializuoti laivai, uostų pajėgumai, tiksli orų prognozė ir aukštos kvalifikacijos inžinieriai. Dėl to projektų finansinis modelis turi būti labai atsparus rizikoms. Jei pajamos nėra pakankamai aiškios, bankai ir instituciniai investuotojai gali nenorėti finansuoti projekto.

Kaštų ir naudos analizė: kodėl ji tapo politiniu ir rinkos klausimu

Valstybės kontrolės rekomendacijomis „Ignitis grupė“ buvo įpareigota parengti „Curonian Nord“ projekto kaštų ir naudos, arba vidinių ir išorinių veiksnių, analizę. Šis dokumentas turėtų atsakyti į esminį klausimą: ar projektas gali būti ekonomiškai naudingas be papildomos paramos, ar jo tęsimui reikia keisti sąlygas.

Analizė buvo pateikta Finansų ministerijai, Energetikos ministerijai ir Valstybės kontrolei, tačiau jos turinys kol kas nėra prieinamas nei visuomenei, nei Seimui visa apimtimi, nei smulkiesiems akcininkams. Finansų ministerijos atstovai aiškina, kad prieš viešinimą būtina suderinti institucijų pozicijas ir įvertinti poveikį valstybės energetikos politikai, energetiniam saugumui bei atsinaujinančių išteklių plėtrai.

Toks informacijos sulaikymas suprantamas iš biržos reguliavimo pusės, tačiau kelia klausimų visuomenei. „Ignitis grupė“ yra valstybės kontroliuojama, bet kartu viešai listinguojama bendrovė, todėl ji turi balansuoti tarp skaidrumo, rinkos taisyklių ir strateginių valstybės interesų. Lietuvos vartotojams tai aktualu, nes bet kuris sprendimas – tęsti, keisti sąlygas ar skelbti naują konkursą – ilgainiui gali paveikti elektros kainų struktūrą, tinklo plėtros planus ir valstybės investicijų prioritetus.

Biržos taisyklės ir investuotojų informavimas

„Ignitis grupės“ vadovybė nurodo, kad jautri informacija apie projektą turi būti paskelbta per biržą, kad ją vienu metu gautų visi investuotojai. Tai svarbu dėl piktnaudžiavimo rinka prevencijos. Jei dalis analizės būtų aptarinėjama viešai anksčiau, o dalis investuotojų gautų informaciją pirmiau nei kiti, galėtų kilti teisinių rizikų.

Vis dėlto technologijų ir energetikos bendruomenei Lietuvoje rūpi ne tik teisinė procedūra, bet ir turinys. Jei analizė parodys neigiamą grąžą, „Ignitis grupė“ turės pagrįsti, kodėl projektą verta tęsti arba kodėl būtina keisti jo finansavimo modelį. Jei analizė parodys, kad projektas įmanomas tik su parama, Vyriausybei teks spręsti, kokio tipo parama būtų mažiausiai skausminga vartotojams.

Ministro vertinimas: komercinis modelis gali būti nebeveikiantis

Ž. Vaičiūnas Seime teigė, kad remiantis viešais ekonominiais parametrais, akcininko lūkesčių laišku ir jam žinoma analize, „Curonian Nord“ dabartinėmis komercinėmis sąlygomis negali būti laikomas įgyvendinamu projektu. Ministro teigimu, įmonė pati turėtų aiškiai įvardyti situaciją ir pateikti alternatyvas.

Finansų ministerijos lūkesčių laiške „Ignitis grupei“ buvo numatyta, kad investuojant į jūrinio vėjo energetiką turi būti siekiama ekonomiškai pagrįstos grąžos. Minėta investicinė grąža siekia apie 6,5–7,5 proc., o kapitalo grąžos rodiklis – apie 6,5 proc. Jei projektas šių kriterijų nebeatitinka, listinguojamos bendrovės vadovybei atsiranda pareiga saugoti akcininkų interesus.

Tai svarbu ir smulkiesiems investuotojams Lietuvoje. Dalis gyventojų „Ignitis grupės“ akcijas įsigijo tikėdamiesi stabilios grąžos iš energetikos sektoriaus. Jei bendrovė įsitrauktų į projektą, kuris generuotų ilgalaikius nuostolius, tai galėtų paveikti akcijų vertę, dividendų politiką ir investuotojų pasitikėjimą.

Du keliai: naujas konkursas arba parama esamam projektui

Pagal ministro viešai išsakytą poziciją, Lietuvai strategiškai reikalingas bent vienas jūrinio vėjo parkas, tačiau jis turi būti vystomas taip, kad vartotojai gautų didžiausią naudą už mažiausią kainą. Šiuo metu minimi du galimi scenarijai.

Pirmasis – skelbti naują konkursą, prieš tai suderinus valstybės pagalbos schemą su Europos Komisija. Tokiu atveju projektas galėtų būti iš naujo pristatytas tarptautiniams investuotojams, o Lietuva galėtų pasinaudoti šviežesnėmis rinkos sąlygomis, aiškesne paramos struktūra ir geriau apibrėžta rizikų pasidalijimo sistema.

Antrasis – bandyti pritaikyti valstybės arba ES paramą jau „Ignitis grupės“ vystomam „Curonian Nord“ projektui. Tai galėtų sutrumpinti laiką, nes dalis pasirengimo darbų jau atlikta, tačiau reikėtų įvertinti, ar toks kelias būtų teisiškai ir konkurenciškai pagrįstas. Taip pat svarbu, kad paramos mechanizmas netaptų paslėpta našta vartotojams.

ES parama kaip alternatyva vartotojų mokesčiams

Vienas aktualiausių klausimų Lietuvos rinkai – kas mokėtų už projekto ekonominį gyvybingumą. Jei parama būtų dengiama per elektros tarifus, lietuviams tai galėtų reikšti papildomą naštą sąskaitose. Jei būtų pasitelkiama Europos Sąjungos struktūrinė parama, poveikis galutiniams vartotojams galėtų būti mažesnis.

Lenkijos pavyzdys rodo, kad valstybės pagalbos ir ES finansavimo derinimas gali būti realistiškas kelias dideliems jūrinio vėjo projektams. Netoli Gdansko plėtojami projektai demonstruoja, kad regiono šalys juda į priekį, o Baltijos jūra tampa svarbia žaliosios elektros gamybos zona. Lietuvai svarbu neatsilikti, bet taip pat nekartoti brangių klaidų.

Kaip buvo pakeista projektų eilė ir kodėl tai kelia ginčų

Pirminiuose planuose Lietuva turėjo pirmiausia plėtoti jūrinį vėjo parką su valstybės pagalbos schema, o tik vėliau imtis visiškai komercinio projekto. Tačiau ankstesnė Vyriausybė nusprendė eiliškumą pakeisti: pirmasis konkursas buvo skirtas komerciniam parkui be valstybės paramos. Tuomet rinkoje vyravo didelis investuotojų susidomėjimas jūriniu vėju, o valstybė tikėjosi paspartinti plėtrą ir išvengti tiesioginės finansinės naštos.

Ši strategija iš pradžių atrodė patraukli. Jeigu projektas būtų pavykęs be paramos, Lietuva būtų gavusi naują didelį žaliosios elektros šaltinį, o valstybės biudžetas nebūtų turėjęs finansuoti paramos mechanizmo. Tačiau pasikeitus makroekonominėms sąlygoms, komercinis modelis tapo gerokai rizikingesnis.

Parlamentinė kontrolė ir valstybės institucijos vėliau kritikavo sprendimą sukeisti projektus vietomis. Esminis priekaištas – toks žingsnis nebuvo pakankamai pagrįstas išsamia kaštų ir naudos analize. Dabar ši diskusija grįžta su nauja jėga, nes Lietuva vis dar neturi veikiančio jūrinio vėjo parko, o pirmojo projekto ateitis tapo neaiški.

Technologinės projekto savybės: ką „Curonian Nord“ galėtų duoti rinkai

Jeigu „Curonian Nord“ būtų įgyvendintas, tai būtų ne tik elektros gamybos objektas, bet ir didelė technologinė platforma. Jūrinio vėjo parkas galėtų naudoti naujos kartos didelės galios turbinas, pažangias prognozavimo sistemas, nuotolinę įrangos diagnostiką, skaitmeninius dvynius, dirbtinio intelekto pagrindu veikiančią priežiūrą ir automatizuotą elektros gamybos optimizavimą.

Tokios technologijos aktualios ne tik energetikams. Lietuvos IT įmonėms, inžinerijos bendrovėms, duomenų analitikos specialistams ir kibernetinio saugumo ekspertams jūrinio vėjo sektorius galėtų tapti nauja rinka. Vilniuje ir Kaune veikiančios technologijų įmonės jau dirba su pramoninės automatizacijos, debesijos, daiktų interneto ir energetikos valdymo sprendimais. Didelis jūrinio vėjo projektas galėtų sukurti paklausą vietinėms kompetencijoms.

Elektros kaupimas, konvertavimas ir žaliasis vandenilis

Vienas iš svarbiausių ateities klausimų – ką daryti su elektra, kai vėjas gamina daugiau nei tuo metu reikia rinkai. Todėl kartu su jūriniu vėju vis dažniau aptariamos energijos kaupimo technologijos, baterijų parkai, Power-to-X sprendimai ir žaliojo vandenilio gamyba.

Lietuvos pramonei tai galėtų būti reikšminga. Trąšų, chemijos, transporto, metalo apdirbimo ir logistikos sektoriai ateityje gali ieškoti būdų mažinti CO2 emisijas. Vietinė žalia elektra ir žaliasis vandenilis taptų konkurenciniu pranašumu. Tačiau tokie scenarijai veikia tik tuomet, kai elektros gamybos kaina yra prognozuojama, o infrastruktūra – patikima.

Palyginimas su pasauline rinka: Lietuva nėra išimtis

„Curonian Nord“ iššūkiai nėra vien Lietuvos problema. Pastaraisiais metais dalis jūrinio vėjo projektų buvo peržiūrėti, atidėti arba atšaukti Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje ir kitose rinkose. Didelės bendrovės, įskaitant pasaulinius vėjo energetikos lyderius, susidūrė su tomis pačiomis priežastimis: brangesniu kapitalu, išaugusiomis įrangos kainomis, nepakankamomis elektros pirkimo garantijomis ir tiekimo grandinių sutrikimais.

Tai reiškia, kad Lietuvos rinka juda ne vakuume. Jeigu Lietuva nori pritraukti tarptautinius investuotojus, ji turi pasiūlyti aiškias, stabilias ir konkurencingas taisykles. Investuotojai vertina ne tik vėjo resursus, bet ir reguliacinę aplinką, prijungimo prie tinklo aiškumą, uostų pasirengimą, leidimų išdavimo terminus ir politinį nuoseklumą.

Ką tai reiškia Lietuvos vartotojams ir verslui

Paprastam vartotojui gali atrodyti, kad jūrinio vėjo parko likimas yra tolima tema. Tačiau jo poveikis gali būti labai konkretus. Jei Lietuva sėkmingai išplėtotų konkurencingą jūrinį vėją, ilgainiui tai galėtų padidinti vietinės elektros pasiūlą, mažinti priklausomybę nuo importo ir sustiprinti energetinį saugumą. Tai ypač svarbu po sinchronizacijos su kontinentinės Europos elektros tinklais ir siekiant didesnio energetinio savarankiškumo.

Verslui klausimas dar aktualesnis. Duomenų centrai, gamybos įmonės, elektromobilių įkrovimo infrastruktūros operatoriai, prekybos centrai ir technologijų parkai vis dažniau ieško žaliosios elektros pirkimo sutarčių. Jei Lietuvoje trūks didelių vietinių gamybos šaltinių, įmonėms teks konkuruoti dėl ribotos pasiūlos arba pirkti elektros kilmės garantijas iš kitų rinkų.

Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje augant technologijų sektoriui, stabilus žalios energijos prieinamumas tampa investicinio patrauklumo dalimi. Tarptautinės bendrovės, planuodamos biurus, gamybą ar duomenų apdorojimo centrus, vis dažniau vertina ne tik darbo jėgos kainą, bet ir elektros kilmę, tiekimo patikimumą bei ilgalaikę kainos prognozę.

Rizikos: kas nutiktų, jei projektas būtų sustabdytas

Jeigu „Curonian Nord“ dabartinėmis sąlygomis nebūtų tęsiamas, Lietuvai tektų rinktis naują kryptį. Galimas naujas konkursas su valstybės pagalba, tačiau tai reikštų papildomą laiko sąnaudą. Realistiškai jūrinio vėjo parko atsiradimas galėtų nusikelti keleriems metams. Per tą laiką konkurentai regione, ypač Lenkija ir Skandinavijos šalys, gali dar labiau sustiprinti savo pozicijas.

Kita rizika – prarastas investuotojų pasitikėjimas. Jei tarptautiniai investuotojai matys, kad strateginiai projektai Lietuvoje dažnai keičia kryptį, jie gali reikalauti didesnės grąžos arba rinktis kitas rinkas. Tai brangintų ne tik jūrinį vėją, bet ir kitus infrastruktūros projektus.

Vis dėlto tęsti ekonomiškai silpną projektą vien dėl politinio prestižo taip pat būtų pavojinga. Jei galutiniai skaičiavimai rodytų ilgalaikius nuostolius, sprendimas stabdyti arba perkonstruoti projektą gali būti finansiškai atsakingesnis nei mėginimas bet kokia kaina pasiekti 2030 m. terminą.

Kokie klausimai lieka neatsakyti

Kol kas rinkai trūksta kelių esminių atsakymų. Pirma, kada bus priimtas galutinis investicinis sprendimas dėl „Curonian Nord“. Antra, ar iki 2026 m. pabaigos bus pradėti realūs statybos pasirengimo darbai, užsakytos turbinos arba pasirašytos pagrindinės tiekimo sutartys. Trečia, kokia yra bankų ir potencialių elektros pirkėjų pozicija.

Taip pat neaišku, kaip bus sprendžiamas elektros eksportas ir infrastruktūros jungtys. Anksčiau buvo kalbama apie galimą povandeninį kabelį tarp Lietuvos ir Vokietijos, kuris leistų realizuoti dalį pagamintos elektros platesnėje rinkoje. Jei tokios jungties planai nėra aiškūs, projekto pajamų modelis tampa dar sudėtingesnis.

Išvada: Lietuvai reikia jūrinio vėjo, bet ne bet kokia kaina

„Curonian Nord“ tapo platesnio Lietuvos energetikos klausimo simboliu. Šalis nori daugiau vietinės žalios elektros, didesnio energetinio saugumo ir konkurencingesnės rinkos. Tačiau jūrinis vėjas yra brangi, sudėtinga ir ilgalaikė technologija, kuriai būtinas tikslus finansinis modelis.

Lietuvos vartotojams svarbiausia, kad sprendimai būtų skaidrūs, pagrįsti duomenimis ir orientuoti į ilgalaikę naudą. Jei projektui reikia valstybės ar ES paramos, tai turi būti pasakyta aiškiai. Jei komercinis modelis nebeveikia, jį reikia peržiūrėti, o ne maskuoti optimistinėmis deklaracijomis.

Artimiausios savaitės arba mėnesiai parodys, ar „Curonian Nord“ bus išgelbėtas nauju finansavimo modeliu, ar Lietuva pradės naują jūrinio vėjo etapą nuo švaresnio lapo. Viena aišku: Lietuvos rinkai, technologijų sektoriui ir vartotojams jūrinio vėjo klausimas yra ne teorinė energetikos vizija, o realus sprendimas dėl ateities elektros kainos, inovacijų ir šalies konkurencingumo.