4 Minutės
Sirenos nutildė miestą, o daugelis pajuto ne tik nerimą, bet ir aiškų klausimą: ar tikrai žinome, ką daryti, kai viskas vyksta gyvai? Trečiadienio įvykis veikė kaip netikėta repeticija, parodžiusi praktines spragas ir emocines reakcijas.
Įspėjimas privertė žmones elgtis greitai. Kai kuriems tai reiškė skubą prie vaikų iš mokyklų. Kiti puolė ieškoti priedangų. Spontaniška panika dažnai daro daugiau žalos nei pats pavojus. Kaip sako MRU praktikos profesorius dr. Gediminas Kazėnas, pirmasis žingsnis turėtų būti paprastas ir aiškus: kuo greičiau rasti saugiausią artimiausią vietą.
Trumpai: nesiprąskite spręsti chaotiškai. Panika užkemša logiką. Tai žinia ir tėvams, ir darbuotojams mokyklose.
Priedangos pažyma ir realybė
Dalis pastatų yra oficialiai pažymėti kaip priedangos. Tačiau praktika rodo kitką. Daugelis mokyklų ar kitų įstaigų neturi tinkamų sąlygų priimti didelį žmonių skaičių ar yra fiziškai pritaikytos minimaliam laikinu apsisaugojimui. Problemą dar labiau komplikuoja užrakintos patalpos ir reglamentavimo niuansai.
Dr. Gediminas Kazėnas primena, kad priedangos skirtos pralaukti tiesioginį pavojų, dažnai iki kelių valandų. Jei jos užrakintos ar netinka, mes prarandame esminę apsaugos grandį.
Ar verta skubėti pasiimti vaiką?
Trumpas atsakymas: ne. Tokiais atvejais labiau saugu, jei vaikai lieka su mokytojais ir visi kartu eina į artimiausią saugią vietą. Jei tėvai trukdo eiti į priedangas ar bando įvesti chaosą savo atvykimu, situacija gali tapti pavojingesnė.
Profesorius aiškina taip: vaikai ir mokytojai turi vykti į artimiausią priedangą, o tėvai turėtų eiti į savo artimiausią pagal vietą prieglobstį, pavyzdžiui, iš darbovietės. Tai skamba griežtai, tačiau saugumas reikalauja tam tikrų prioriteto sprendimų.
Praktiniai sprendimai, kai nėra priedangos
Ne visi gali pasiekti oficialias priedangas. Ką daryti tuomet? Dr. Kazėnas siūlo greitai įvertinti aplinką ir pasirinkti bet kokią vietą, kuri sumažintų smūgio bangos ar skeveldrų poveikį.
- Ieškokite reljefo nelygumų ar daubų, jos suteikia apsauginį poveikį.
- Pasinaudokite pastato konstrukcija: storos sienos, rūsys ar vidiniai kambariai be langų yra geriau nei atviros erdvės.
- Jeigu nieko kito nėra, reikia gulti žemai ir dengti galvą.
Svarbu: stovėti – prasta idėja. Gulinėjimas ar atsisėdimas užima sekundes, tačiau sumažina parversties ar skeveldrų riziką.
Saugumas prasideda nuo individualaus pasirengimo.
Kas keistina po šio įvykio?
Gegužės 20-iosios perspėjimas tapo šalta realybės patikra. Jis parodė, kad reikia sisteminių sprendimų: nuo reguliavimo pakeitimų, užtikrinančių priedangų prieinamumą, iki miesto planavimo, skatinančio saugesnius gyvenamuosius sprendimus, pavyzdžiui, rūsių grąžinimą į namų projektus.
Be to, mokytojams ir ugdymo įstaigoms reikalingos aiškios procedūros ir praktiniai mokymai. Neformali informacija ir vienkartiniai nurodymai nepakanka – reikia nuolatinio pasirengimo ir pritaikymo realioms sąlygoms.
Elgesio gaires ir žmogiškasis aspektas
Kritinėse situacijose svarbiausia ne tik technika ar infrastruktūra, bet ir psichologinis pasirengimas. Žmonės nori būti kartu su savo artimaisiais. Tai suprantama. Tačiau saugos požiūriu kartais reikalinga asmeninė disciplina ir pasitikėjimas institucijų nurodymais.
Dr. Kazėnas pabrėžia: susitelkimas ir tarpusavio pagalba yra vertybės, kurios padeda išlikti ramiems ir veiksmingai reaguoti. Kaltų paieškos nepagelbės ten, kur reikia greitų sprendimų.
Šis incidentas nėra tik trumpalaikis nepatogumas. Tai kvietimas permąstyti ir sisteminti mūsų požiūrį į saugumą. Sirenos nuskambėjo kaip praktinė pamoka - pamatėme spragas, žinome, ką taisyti, ir turime veikti dabar.
Šaltinis: mokslolietuva
Palikite komentarą