Dirbtinis intelektas ir rizika didinti pasaulinę nelygybę

Jungtinių Tautų vystomojo programos (UNDP) signalas yra aiškus: jei dirbtinis intelektas (DI) nebus tinkamai valdomas ir nukreiptas, jis gali apversti dešimtmečius trukusį pažangą mažinant skirtumus tarp turtingų ir skurdžių valstybių. Nauja UNDP ataskaita perspėja, kad DI diegimo spartas gali sukurti naują „didžiąją divergenciją“, jei vyriausybės greitai neįgyvendins tinkamų politikos, įgūdžių ir infrastruktūros priemonių.

Why the UNDP is sounding the alarm

DI nebėra lėtai skleidžiama technologija per kelerius metus — ji plinta pasauliniu mastu per kelis mėnesius. Toks greitas diegimas yra pagrindinė UNDP įspėjimo priežastis. Valstybės, kurios jau turi skaičiavimo pajėgumus, plačius skaitmeninius įgūdžius ir veikiančią valdymo infrastruktūrą, užvaldys DI sukuriamą ekonominę vertę. Tos, kurių trūksta šių pamatų, gali likti dar labiau atsilikusios.

UNDP ekonomistai tai įvardija tiesiai: pagrindinis lūžis DI eroje yra gebėjimai. Tautos, kurios investuos į žmonių skaitmeninius įgūdžius, aukštos kokybės skaičiavimo infrastruktūrą ir institucinius sprendimus, įgis konkurencinį pranašumą; kitos rizikuoja ilgalaike stagnacija. Trumpai tariant, ilgalaikis konvergencijos trendas — kai mažesnės pajėgos pamažu priartėja prie išsivysčiusių šalių — gali būti pakeistas plačiai augančia divergencija, didinančia pasaulinę nelygybę ir skaitmeninę atskirtį.

Who stands to lose the most?

Ataskaita išskiria dvi ypatingai pažeidžiamas grupes: moteris ir jaunimą. Darbai, kuriuose daugiausia dirba moterys, patiria beveik dvigubą automatizacijos ir DI pakeitimo riziką, palyginti su tradiciškai vyriškomis profesijomis. Tai susiję su tuo, kad šios veiklos dažnai yra pasikartojančios, standardizuotos arba mažesnio technologinio sudėtingumo — sritis, kurias DI modeliai gali automatizuoti palyginti greitai. Jauni darbuotojai, ypač 22–25 metų amžiaus grupė, vis dažniau susiduria su vis mažiau pradinio lygio darbo vietų, kuriose būtų užtikrintas saugus pradinis karjeros vystymasis; DI gebėjimas perimti arba permąstyti užduotis kelia grėsmę ankstyvųjų karjeros etapų progresui.

Šis poveikis nėra vien tik darbo rinkos perskirstymas; jis turi struktūrinę dimensiją: jei moterų ir jaunimo integracija į skaitmeninę ekonomiką bus nepakankama, šalys praras didelį potencialų darbo jėgos talpumo ir inovacijų šaltinį. Tai gali dar labiau sustiprinti socialinę ir ekonominę atskirtį tiek tarp regionų toje pačioje šalyje, tiek tarp valstybių tarptautiniu mastu.

Asia-Pacific: a region of extremes

Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas iliustruoja tą kontrastą, apie kurį perspėja UNDP. Šiame regione gyvena apie 55 % pasaulio gyventojų, tačiau tame pačiame regione matome abu kraštutinumus: Kinija registruoja maždaug 70 % DI patentų regione, tuo tarpu maždaug 3,7 milijardo žmonių iš visos to srities iš esmės nenaudoja DI įrankių ar net neturi prieigos prie robotizuotų paslaugų.

Toks atotrūkis turi praktišką reikšmę. Pažangios ekonomikos, tokios kaip Singapūras ir Pietų Korėja, per DI skatinamą produktyvumą prideda trilijonus prie BVP ir stiprina savo technologinę vertę tiek vidaus, tiek eksporto rinkose. Tuo pat metu milijonai žmonių neturi minimalaus interneto ryšio ar skaitmeninių įgūdžių, todėl jie faktiškai yra atskirti nuo ekonomikos variklių, kurie formuos ateitį — nuo automatizuotos sveikatos priežiūros iki modernių žemės ūkio sprendimų, mokymosi platformų ir skaitmeninių paslaugų plėtros.

Regioninės koncentracijos pasekmės taip pat atsispindi intelektinės nuosavybės ir inovacijų ekosistemose: koncentracija DI patentų ir technologinių investicijų gali lemti technologinę priklausomybę, kur mažesnės šalys tapo tiekėjomis paprastesnių komponentų, o aukštesnės pridėtinės vertės sprendimai lieka keliose centruose. Tokio pobūdžio geografinė koncentracija didina pasaulinę nelygybę ir mažina galimybes platesnei technologinei demokratizacijai.

Practical steps to avoid the "great divergence"

UNDP pabrėžia, kad DI sukelta nelygybė nėra neišvengiama. Su greitai ir tikslingai vykdomomis politikomis DI vis dar gali tapti įtraukios plėtros įrankiu: geresnė diagnostika sveikatos apsaugoje, patobulintos skaitmeninio raštingumo programos ir išmanesnės maisto tiekimo bei žemės ūkio sistemos yra realūs pavyzdžiai. Štai pagrindinės ataskaitoje siūlomos politikos prioritetų kryptys, kurios gali sumažinti skaitmeninę atskirtį ir skatinti įtraukią ekonomiką:

• Investuoti į skaitmeninius įgūdžius mastu: plėtoti profesinį rengimą, permokymo (reskilling) ir kompetencijų kėlimo programas, kurios yra orientuotos į moteris, jaunimą ir atsiliekančias bendruomenes, taip mažinant darbo rinkos diskriminaciją ir didinant prisitaikymo galimybes prie automatizacijos.
• Plėsti prieinamą plačiajuostį internetą ir prieigą prie įrenginių, kad bendruomenės galėtų efektyviai naudotis DI įrankiais. Tai apima subsidijų schemas, viešosios interneto prieigos taškų plėtrą ir partnerystes su privati sektoriumi dėl prietaisų prieinamumo skatinimo.
• Didinti viešąsias skaičiavimo galimybes ir debesų prieigą universitetams, startuoliams ir vyriausybėms besivystančiose šalyse, suteikiant technologinį pagrindą vietinei inovacijai ir leidžiant vietinėms komandų eksperimentuoti su DI modeliais be didelių pradinių kapitalo sąnaudų.
• Kurti valdymo (governance) sistemas dėl duomenų dalijimosi, privatumo apsaugos ir sąžiningo DI naudojimo, kad būtų išvengta galios koncentracijos ir užtikrintas skaidrumas. Tokiame reguliavimo rėme turi būti aiškios taisyklės dėl duomenų prieigos, duomenų suverenumo ir algoritminių sprendimų paaiškinamumo.
• Skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir technologijų perdavimą, kad būtų suvienodintas pasaulinis žaidimo laukas: dalintis geriausia praktika, sudaryti licencijavimo ir atviro kodo iniciatyvas bei remti infrastruktūros projektus, kurie leidžia mažesnėms šalims greičiau įsisavinti DI sprendimus.

Jau egzistuoja įkvepiančių pavyzdžių. Bankoko pilietinio įsitraukimo platforma naudoja DI, kad surinktų ir sistemintų gyventojų atsiliepimus apie viešąsias paslaugas, taip pagreitinant reagavimą ir gerinant paslaugų kokybę. Pekino potvynių valdymo sistemos pasitelkia DI ir sensoriką greitesniam reagavimui bei prevencijai, o šios technologijos pavyzdžiai parodo, kad DI gali generuoti viešąją naudą, kai yra apgalvoti projektavimo sprendimai ir politikos priežiūra.

Techniniai sprendimai, skirti sumažinti atotrūkį, apima hibridinius modelius, kurie derina centrinę debesijos infrastruktūrą su vietiniu, ribotų išteklių įrenginių apdorojimu (edge computing), taip sumažinant poreikį nuolatiniam didelio pralaidumo ryšiui. Kitas praktinis žingsnis yra debesų kreditų arba subsidijų programos mokslinių tyrimų institutams ir mažoms įmonėms besivystančiose šalyse — tai leidžia vietinei ekosistemei kurti adaptuotus sprendimus, o ne vien importuoti tarptautinius produktus.

Kalbant apie švietimą ir darbo rinkos politiką, reikia sukurti modulines mokymosi programas, orientuotas į algoritmų suvokimą, duomenų tvarkymą, atsakingą DI kūrimą ir verslumo įgūdžius. Praktiniai, darbui pritaikomi kursai ir stažuotės su DI sprendimais privačiame sektoriuje padidina greitą įsidarbinimo galimybę, o kartu suteikia skaitmeninių įgūdžių bazę vietos inovacijoms.

Taip pat svarbu spręsti teisinius ir etinius klausimus: standartai dėl duomenų privatumo, algoritmų skaidrumo, diskriminacijos rizikos vertinimo ir mechanizmų žmonių peržiūrai turi būti tarptautinės diskusijos objektu, bet kartu pritaikomi vietos kontekstui. Tokios priemonės mažina koncentracijos riziką ir užtikrina, kad DI technologijos būtų naudojamos visuomenės gerovei didinti.

Laikas veiksmo yra ribotas. UNDP ataskaita yra aiškus kvietimas: veikite dabar, kad formuotumėte DI taip, jog jis mažintų nelygybę, o ne ją stiprintų.