7 Minutės
Sega kritimas nėra vien tik pasakojimas apie vieną nesėkmingą konsolę — tai istorija apie išdidumą, vidinius konfliktus ir praleistas galimybes. Nuo 16 bitų Sega Genesis (Mega Drive) su charizmatišku talismanu Sonic iki chaotiškų sprendimų ir žingsnių, kurie atvėrė duris naujam žaidimų milžinui — ši istorija turi daug sluoksnių.
Per džiaugsmą į klaidų spiralę: Genesis triumfas ir augantis pasitikėjimas
1990-ųjų pradžioje Sega tapo žaidimų industrijos jėga. Sega Genesis, Europoje geriau žinomas kaip Mega Drive, pakeitė taisykles: agresyvi reklama JAV rinkoje, drąsi Sonic asmenybė ir strateginiai žaidimų leidimai padėjo pavogti rinkos dalį iš ilgamečio varžovo Nintendo. Buvo jausmas, kad Sega moka laimėti — bet būtent šis pasitikėjimas ir pradėjo tapti problema.
Įsivaizduokite kompaniją, kuri staiga jaučiasi nepažeidžiama. Vietoj to, kad sutelktų visus išteklius į vieną tobulą kitą konsolę, vadovybė leido ambicijoms ir ego paskirstyti jėgas. Štai kodėl atsirado sprendimai, kurie iš pradžių atrodė novatoriški, bet ilgainiui pakirto įmonės stiprybę.
Šoninės kryptys: Sega CD ir 32X — inovacijos ar išblaškymas?
Viena reikšmingiausių klaidų buvo šių priedų (add-on) strategija. Sega CD ir 32X turėjo praplėsti Genesis galimybes: didesnė talpa, CD garso takeliai, 3D efektai — idėja atrodė viliojanti. Tačiau praktika parodė kita: rinkos fragmentacija, suplanuotų žaidimų pasipylimas į skirtingas platformas ir kūrėjų supainiojimas. Kai pardavėjai ir žaidėjai pradėjo matyti daugybę skirtingų formatų, pasitikėjimas silpnėjo.
Tuo tarpu nauji konkurentai — ypač Sony — žvelgė ramiai ir planavo ilgalaikę strategiją. Kai viename stulpelyje dedate „add-on“ idėjas, o kitoje — vientisą, patrauklų produktą, rinkos reakcija dažnai būna akivaizdi: aiškumas laimi.
Strateginė skilimo priežastis: Sega Japonija prieš Sega of America
Vienas iš kertinių Sega žlugimo veiksnių — nuolatinė strateginė disonansas tarp Japonijos ir Amerikos padalinių. Sega of America laimėjo JAV rinką stilingomis kampanijomis ir kultūriškai pritaikytais sprendimais (pvz., Sonic pozicionavimu Vakarų auditorijai). Tuo tarpu Sega Japonija labiau orientavosi į vietinę rinką ir technologines ambicijas, o Genesis Japonijoje nebuvo toks sėkmingas.
Toks dvigubas požiūris sukūrė įtampą: Amerikos komanda norėjo tęsti Genesis sėkmę ir išnaudoti jau sukurtą bazę, o Japonijos komanda spaudė greičiau pereiti į kitą kartą. Rezultatas — priimami sprendimai, kurie nebuvo koordinuoti globaliu mastu, politiniai žaidimai už kai kurių techninių sprendimų ir prastas prioritetų suderinimas.
Saturnas: galinga mašina su sudėtingu vidumi
Sega Saturno projektas puikiai atspindi, kaip vidinė sumaištis virsta išorine katastrofa. Saturnas iš pradžių buvo projektuotas kaip 2D žaidimų meistras — platforma, kurioje Sega galėtų išnaudoti savo stipriąsias puses. Tačiau kai Sony atskleidė PlayStation ir ėmė akcentuoti 3D galimybes, Sega Japonija paniškai pakeitė kryptį.
Techninis sprendimas pridėti kelis procesorius (įskaitant du SH-2 procesorius) ir sudėtingą grafinę architektūrą (VDP1/VDP2 posistemės, keli atminties magistralės sluoksniai) padarė aparatinę įrangą galinga popieriuje — bet itin sudėtinga kūrėjams. Dėl to dauguma studijų susidūrė su didelėmis kliūtimis: neintuityvūs įrankiai, prasta dokumentacija ir didelės laiko sąnaudos priimti rezultatams.
Kaip kūrėjai buvo atstumti
Tuo metu Sony aktyviai viliojo trečiųjų šalių studijas: lengvi dev-kit'ai, aiški dokumentacija, finansinės paskatos ir palaikymas rinkodaros lygmenyje. Sega palaikymas dažnai būdavo lėtas arba sprendimų priėmimas — neaiškus. Daug žaidimų, kurie galėjo tapti Saturno traukos centru, arba niekada nebuvo pilnai sukurtos, arba pasirodė su dideliais kompromisais.
E3 1995 triumfas — bet kam?
E3 1995 tapo vienu iš lemtingų epizodų. Sega staiga paskelbė Saturno išleidimą „tuoj pat“ — keliais mėnesiais anksčiau nei planuota — ir nustebino mažai pasirengusius mažmenininkus. Kaina: 399 JAV doleriai. Sony atsakymas buvo paprastas ir efektyvus: „$299“ — ir scena paliekama. Toks kainų atotrūkis ir netikėtai ankstyvas paleidimas sutrikdė pardavimus, smarkiai sugadino santykius su mažmenininkais ir paliko Saturną be reikalingos programinės bibliotekos.
Dreamcast: idėjos prieš rinkos realijas
Po Saturno fiasko Sega dar kartą bandė sugrįžti su Dreamcast — konsole, kuri technologiniu požiūriu buvo pažangi: integruotas 56k modemą (online žaidimams), vizualaus atminties įrenginys VMU, įdomios eksperimentinės žaidimų idėjos ir grafinis našumas, kuris dar dešimtajame dešimtmetyje atrodė moderniai.
Tačiau vėl pasikartojo klaidos. Didžiausia — pasirinkimas naudoti GD-ROM formatą vietoje DVD-ROM. Iš pirmo žvilgsnio GD-ROM buvo pigesnis ir saugesnis variantas, turint mažesnę talpą, bet netrukus aiškiai tapo akivaizdu, kad DVD suteiks platesnę rinkos pranašumą. PlayStation 2, kuri palaikė DVD filmų grojimą, buvo parduodama kaip pramogų centras — ne vien žaidimų konsolė. Ankstyvoje dviejų tūkstantųjų pradžioje daug šeimų pirko PS2 ne tik dėl žaidimų, bet ir dėl DVD galimybės: tai reiškė platesnį pirkėjų ratą ir didesnius pardavimus.
Piratavimas ir finansinės spragos
GD-ROM taip pat turėjo problemų su saugumu: kopijavimo metodai buvo pažeidžiami, o nelegalių kopijų plitimas atėmė pajamas iš Sega ir trečiųjų šalių partnerių. Po Saturno kritimo Sega finansinė padėtis jau buvo sužeista, todėl Dreamcast nuostoliai buvo skausmingi. Net ir su novatoriškomis idėjomis (tokiomis kaip internetiniai žaidimai ir unikalūs valdikliai), kompanija neturėjo kapitalo pajausti tolimesnės kovos fazės ir investuoti į ilgalaikę paramą ir leidinius.
Kodėl Sega pasitraukė iš aparatūros varžybų
Sega sprendimas atsitraukti nuo aparatūros rinkos nebuvo reakcija į vieną klaidą, o rezultatų kumuliacija. Pagrindinės priežastys:
- Vieningos krypties stoka: vidinės įmonės kovos ir nesuderinti prioritetai vedė prie trumparegiškų sprendimų.
- Kūrėjų ir partnerių apleidimas: sudėtinga aparatinė įranga, prasti įrankiai ir menka parama atbaidė trečiųjų šalių studijas.
- Vartotojų poreikių klaidinimas: Sega dažnai akcentavo „galingumą“, tuo tarpu konkurentai parduodavo patogumą, pramogas bei pridėtinę vertę.
- Finansinis išsekimas: po dviejų nesėkmingų kartų kapitalo ir pasitikėjimo nebeliko.
Galiausiai, Sega apskaičiavo, kad tolimesnė kova dėl aparatūros būtų neprotinga. Pereinant prie tik programinės įrangos (software), bendrovė išsaugojo savo turtingą žaidimų archyvą ir ikonines franšizes — pirmiausia Sonic the Hedgehog — ir galėjo sutelkti dėmesį į licencijavimą, daugplatforminius leidimus ir paslaugas.
Paveldas ir ką tai reiškia šiandien
Sega istorija — tai svarbi pamoka industrijai: ankstyvas pasisekimas kartais gimdo aroganciją, o vidinė nesusikalbėjimo kultūra gali sunaikinti inovacijų pranašumą. Techninės specifikacijos, žinoma, svarbios — bet jos nieko nevertos, jei kūrėjai negali jų išnaudoti, rinkodara nesugeba perteikti vertės, o vartotojo poreikiai lieka nepastebėti.
Šiandien, kai konsolių rinka vėl transformuojasi (debatai apie debesų žaidimus, prenumeratas ir multiplatformines strategijas yra kiekviename pokalbyje), Sega istorija primena: aiški strategija, nuoseklus palaikymas kūrėjams ir supratimas, ką nori vartotojas, dažnai nulemia sėkmę daugiau nei techninis įspūdingumas. Kiekviena kompanija gali iš čia pasisemti vertingų įžvalgų — nuo to, kaip vengti vidinių konfliktų iki to, kaip gerinti partnerystes su kūrėjais.
Ir dar vienas dalykas: nors Sega kaip aparatūros gamintoja pasitraukė iš kovos, jos poveikis žaidimų kultūrai tebėra juntamas. Sonic, inovatyvūs dizainai ir drąsios idėjos išliko industrijos atmintyje — priminimas, kad net per pralaimėjimus galima palikti ryškų ženklą.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą