DI galėtų padėti Lietuvai įveikti darbuotojų trūkumą

Lietuvai artėjant prie laikotarpio, kai darbingo amžiaus gyventojų mažės, o vaikų ir pensininkų dalis visuomenėje didės, dirbtinis intelektas (DI) galėtų padėti didinti darbo našumą ir sušvelninti darbuotojų trūkumo poveikį. Ekonomistai pabrėžia, kad dėl demografinių pokyčių kiekvienas dirbantysis turės sukurti daugiau pridėtinės vertės.

Apie tai dirbtinio intelekto kompetencijų centro „SustAInLivWork“ metinėje konferencijoje kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Eglė Stonkutė. Jos teigimu, diskusija apie DI ir užimtumą neturėtų apsiriboti vien klausimu, kiek darbo vietų ši technologija gali pakeisti.

„Lietuvai demografinis iššūkis ypač aktualus. Ateinančiais dešimtmečiais darbingo amžiaus žmonių mažės, o vaikų ir pensininkų dalis visuomenėje augs. Vadinasi, kiekvienas dirbantis žmogus turės sukurti daugiau pridėtinės vertės. Ir tai nėra vien klausimas, ar reikės mokėti didesnius mokesčius. Kad galėtume prisitaikyti prie šių pokyčių, pati ekonomika turės tapti produktyvesnė“, – sako doc. dr. E. Stonkutė.

Pasak jos, didesnis produktyvumas galėtų sušvelninti dalį ekonominių ir fiskalinių rizikų, kurias kelia visuomenės senėjimas.

DI keičia ne tik fizinio darbo pobūdį

Technologijos žmonių darbą keitė ir per ankstesnes revoliucijas. Pirmosios pramonės revoliucijos laikotarpiu garo varikliai, mechaninės audimo staklės ir kitos technologijos perėmė dalį užduočių, kurioms anksčiau reikėjo žmogaus fizinės jėgos. Vėliau buvo mechanizuota energijos gamyba ir pramonė, o XX amžiuje kompiuteriai bei mikroprocesoriai paskatino informacijos apdorojimo automatizavimą.

Dabartinę transformaciją, ekspertės vertinimu, išskiria posūkis į pažintinių procesų automatizavimą. DI technologijos vis geriau geba padėti samprotauti, apdoroti informaciją ir prisidėti prie sprendimų priėmimo.

„Ekonomistui svarbiausias klausimas: ką visa tai reiškia darbo rinkai? Kiek žmogaus darbo reikės šioje naujoje technologinėje revoliucijoje?“ – svarsto doc. dr. E. Stonkutė.

Vis dėlto ankstesnė patirtis rodo, kad technologinė pažanga ne visuomet tiesiog panaikina žmogaus darbo poreikį. Per šimtmečius darbo valandų skaičius gerokai sumažėjo, o ankstesnės technologinės revoliucijos ne kartą pakeitė žmonių atliekamo darbo pobūdį.

„Kiekvieną didelę technologinę revoliuciją lydėjo prognozės, kad naujosios technologijos iš esmės pakeis ekonomiką ir gerokai sumažins žmonių darbo poreikį kuriant ekonominę vertę. Tačiau pokyčiai niekada nevyko taip paprastai ir nuspėjamai“, – sako ekspertė.

Keisis profesijų užduotys ir darbuotojams reikalingi gebėjimai

Reikšmingi pokyčiai jau vyksta aukštos kvalifikacijos, žinioms imliose profesijose. Teisės ir apskaitos srityse DI gali perimti dalį rutininių užduočių, todėl keičiasi įmonėms reikalingų specialistų skaičius ir jų darbo pobūdis.

„Iš pradžių įmonės gali sakyti: „Šiose pozicijose mums nebereikia jaunesniųjų specialistų.“ Tačiau ilgainiui gali iškilti kita problema: iš kur tuomet atsiras nauja patyrusių specialistų karta?“ – sako doc. dr. E. Stonkutė.

Patyrę profesionalai neatsiranda savaime. Jei sumažės galimybių pradėti karjerą ir kaupti praktinę patirtį, organizacijoms ilgainiui gali būti sunkiau išugdyti naują aukštos kvalifikacijos specialistų kartą. Tai svarbu kalbant apie kritinį mąstymą ir profesinę nuovoką, kurių reikia kuriant DI, vertinant jo atsakymus ir sprendžiant, kada bei kaip jį naudoti.

„Gali susidaryti paradoksali situacija: jauni specialistai turės puikią prieigą prie naujausių technologijų, tačiau patirties požiūriu nusileis vyresniems kolegoms. Ypač tiems, kurie per daugelį metų sukaupė profesinę patirtį ir kartu mokosi naudotis DI“, – sako doc. dr. E. Stonkutė.

Jos teigimu, DI raštingumas ilgainiui taps įprasta profesine kompetencija, panašiai kaip gebėjimas naudotis „Excel“ ar internetu. Tikimasi, kad dauguma žmonių mokės naudotis šia technologija.

Ekonominiu požiūriu DI plėtra nebūtinai reiškia, kad technologijos visiškai pakeis žmones. Labiau tikėtina, kad žmogaus darbas vis dažniau bus derinamas su DI: rutinines užduotis atliks sistemos, o darbuotojai jas pasitelks, kad per tą patį laiką galėtų nuveikti daugiau. Todėl svarbu bus ne tik tai, ar įmonės naudoja DI, bet ir kaip greitai bei veiksmingai geba jį pritaikyti.

„Šiandien žmonės dar klausia vieni kitų: „Ar naudoji DI?“ Labai greitai toks klausimas gali nebetekti prasmės. Vietoj jo klausime: „Kaip efektyviai naudoji DI?“ – sako doc. dr. E. Stonkutė.

Jos vertinimu, per artimiausius penkerius metus ekonomika toliau plėtos reikalingą infrastruktūrą, eksperimentuos su DI pritaikymo būdais ir ieškos veiksmingų integravimo sprendimų. Apie 2040-uosius darbas su DI gali tapti toks pat įprastas, kaip šiandien naudojimasis kitomis skaitmeninėmis technologijomis.

Standartizuotas veiklas, tokias kaip rutininių duomenų apdorojimas, skaičiavimai ir standartizuotų tekstų rengimas, vis dažniau galima automatizuoti. Tuo metu sprendimų priėmimas, konteksto supratimas, tinkamas problemos suformulavimas, pasitikėjimo kūrimas ir lyderystė gali tapti dar svarbesni.

„Mums reikės techninių gebėjimų, tačiau kartu reikės ir išskirtinai žmogiškų gebėjimų. Man ypač svarbios atrodo dvi sritys – inžinerija ir empatija“, – sako doc. dr. E. Stonkutė.

Augant DI kuriamai ekonominei vertei, kyla ir klausimas, kam atiteks jos teikiama nauda. Vienas iš galimų būdų, ekspertės teigimu, būtų įmonėms per mokesčius ar kitus mechanizmus dalytis dalimi sukuriamos vertės su valstybe ar visuomene.

„Tiksliai nežinau, kokią formą tokia sistema galiausiai įgaus, tačiau manau, kad turės atsirasti tam tikras mechanizmas, leidžiantis DI sukuriama verte dalytis su platesne visuomene. Priešingu atveju rizikuojame susidurti su dideliais socialiniais sukrėtimais ir augančia nelygybe“, – perspėja doc. dr. E. Stonkutė.

Viename iš galimų scenarijų, augant našumui ir pajamoms, žmonės galėtų dirbti mažiau valandų, o dalį ekonominės vertės kurtų dirbtiniai agentai. Tačiau našumo augimo nauda gali būti paskirstyta nevienodai. Didžioji jos dalis gali atitekti DI įmonėms, sistemas valdantiems subjektams, duomenų teikėjams ir kitiems svarbiausių išteklių savininkams. Tokiu atveju nelygybė galėtų dar labiau išaugti, o žmogaus darbo reikėtų gerokai mažiau nei šiandien.

„Nėra paprasto atsakymo, kas bus toliau. Aš jo tikrai neturiu. Tačiau gyvename itin įdomiu laikotarpiu, nes pokyčiai vyksta labai greitai“, – sako doc. dr. E. Stonkutė.

Projektas „SustAInLivWork“ bendrai finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis pagal programos „Europos Horizontas“ projektą Nr. 101059903 ir 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų projekto Nr. 10-042-P-0001 lėšomis.