„Nepatogus kinas“ spalį vyks Vilniuje ir internete

Spalio 5–25 dienomis 20-asis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ sugrįš į Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos ir Alytaus kino sales, o internetu jį bus galima žiūrėti visoje Lietuvoje. Šių metų festivalis nagrinėja kino poveikį, todėl jo komanda dalijasi filmais, kurie organizatoriams neleido užmigti, privertė susimąstyti ar nusišypsoti.

Festivalio programos vadovė Eva Sinicaitė rekomenduoja Déni Oumar Pitsaev debiutinį filmą „Imago“. Pasak jos, tai brandus ir sumanus kūrinys, kuriame persipina lengvumas, humoras, istorija, atmintis, traumos ir lūkesčiai sau bei kitiems. Subtiliai siurrealistinis kameros žvilgsnis leidžia realybę pamatyti naujai, nuplėšia kaukes ir išryškina iliuzijas. Už autentišką perspektyvą filmas pelnė du Kanų kino festivalio prizus.

Festivalio vadovui Gediminui Andriukaičiui įsiminė Jukka Kärkkäinen filmas „Gražiausias Suomijos lopinėlis“, kupinas kaurismäkiško humoro. Anot G. Andriukaičio, režisierius su meile ir pagarba žvelgia į žmonių netobulumą, o buitinėse situacijose atranda amžinus dalykus. Jo vertinimu, filme juntamas tarpusavio pasitikėjimas ir bendrakūrybos jausmas kyla iš artimo veikėjų bei kūrėjų ryšio.

„Nepatogaus kino“ poveikio programos koordinatorė Monika Guliakaitė-Danisevičienė siūlo „Vyro išpažintį“. Režisierius Hampus Linder su kamera vyksta į konservatyvių Švedijos vyrų stovyklą, kur netrūksta šūksnių, aplink laužą riaumojančių pusnuogių vyrų ir vikingų ritualų, turinčių pažadinti giliai slypintį ar slepiamą vyriškumą. Filmas taip pat atskleidžia režisieriaus apmąstymus apie savo, kaip vyro, tėvo ir sūnaus, tapatybę, tačiau nepateikia vienareikšmio atsakymo, koks vyriškumas yra teisingas.

Festivalio komandos rekomendacijos

Programos sudarytoja Rugilė Pranculytė kviečia patirti filme „Karštis“ vaizduojamą Persijos įlankos kasdienybę, kur temperatūra siekia 50 °C. Filmas išsiskiria retu jusliškumu ir įtraukia į dabarties miražą, labiau primenantį mokslinės fantastikos pasaulį nei prakaituojančią Žemę.

G. Andriukaitis taip pat rekomenduoja „Žudymo aktą“, pripažintą vienu geriausių XXI amžiaus dokumentinių filmų. Jo teigimu, kūrinys pakeitė suvokimą, kas dokumentiniame kine leidžiama ir draudžiama, taip pat praplėtė ribų, kūrėjo atsakomybės ir galios santykių kine bei apskritai vertinimą. Filmą jis apibūdina kaip siurrealų, drąsų ir pribloškiantį tiek forma, tiek turiniu.

E. Sinicaitė rekomenduoja Natalios Koniarz „Sidabrą“ – filmą apie sidabro kalną, kuris, kaip teigiama kūrinyje, ryja žmones. Meistriškas kameros darbas ir garso dizainas sukuria hipnotizuojančią kelionę. Režisierė nebijo tamsos nei turiniu, nei forma ir atveria tikrovišką šiuolaikinio pasaulio portretą, leidžiantį pajusti kapitalistinės realybės skausmą, vargą ir nuovargį.

M. Guliakaitė-Danisevičienė ragina žiūrėti filmą „Menopauzės paslaptis“. Ji atkreipia dėmesį, kad mokslas, sugebėjęs išmatuoti gravitacines bangas ir nufotografuoti juodąją skylę, vis dar neturi atsakymų į pagrindinius klausimus apie moterų sveikatą. Dėl to milijonai moterų kasdien gyvena su simptomais, kurių priežastys joms nepaaiškintos, ir negauna pagalbos, nes nežino, kad gali jos prašyti.

R. Pranculytė stiprybės siūlo ieškoti filme „Kuba ir Aliaska“ apie Ukrainoje dirbančias karo medikes. Geriausios draugės nuolat balansuoja tarp įtemptų evakuacijų ir naktinių iškvietimų, tačiau randa laiko kalbėtis apie mados kolekcijas ir meną, primenančius gyvenimą, fronte atrodantį tokį tolimą. Filmas pasakoja apie dviejų karo medikių draugystę, kuri sunkų darbą padaro lengviau pakeliamą.

20-asis festivalis „Nepatogus kinas“ vyks spalio 5–25 dienomis.