Tarptautinė Lietuvos, Vokietijos ir JAV mokslininkų komanda išsiaiškino, kaip elektronai patenka į deimantuose esančius azoto-vakansijos centrus ir kas lemia šio proceso trukmę. Šie kvantiniai defektai laikomi perspektyviais kvantinių jutiklių, kompiuterių ir ryšio tinklų elementais.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Physical Review Letters“. Prie jo reikšmingai prisidėjo Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) mokslininkai dr. Lukas Razinkovas ir šviesaus atminimo dr. Audrius Alkauskas.
Kodėl svarbūs deimantų defektai
Deimanto kristale pasitaiko įvairių netobulumų: gali trūkti atomo, anglies atomą gali pakeisti kito elemento, pavyzdžiui, azoto, atomas, o keli defektai gali būti greta vienas kito. Tokie dariniai vadinami defektais. Kai kurie jų naudojami puslaidininkių elektrinėms savybėms valdyti.
Vienas svarbiausių deimanto defektų – azoto atomas šalia vakansijos, susidariusios dėl trūkstamo anglies atomo. Šis darinys vadinamas azoto-vakansijos, arba NV, centru.
Svarbiausia NV centro savybė – elektrono sukinys. „Sukinį galima įsivaizduoti kaip mažytį kvantinį magnetuką. NV centre šį sukinį patogiai galime valdyti mikrobangomis, o jo būseną nuskaityti lazerio šviesa. Svarbiausia, kad trapios kvantinės sukinio savybės išsilaiko pakankamai ilgai net kambario temperatūroje“, – teigia FTMC fizikas teoretikas dr. L. Razinkovas.
Daugeliui kvantinių sistemų reikia itin žemos temperatūros – neretai vos kelių laipsnių virš absoliutaus nulio, arba maždaug –270 °C. NV centrai kvantines savybes gali išlaikyti kambario temperatūroje, todėl juos galima naudoti kuriant kompaktiškus kvantinius jutiklius ir kitus įrenginius be sudėtingų šaldymo sistemų.
NV centro sukinys jautriai reaguoja į magnetinį lauką, temperatūrą ir slėgį. Todėl toks centras gali veikti kaip atomo dydžio jutiklis, aptinkantis labai silpnus magnetinius laukus, pavyzdžiui, gyvose ląstelėse ar mikroelektronikos lustuose. Tas pats sukinys gali būti ir kubitas – kvantinės informacijos vienetas.
Vis dėlto šios savybės pasireiškia tik tada, kai NV centras prisijungia papildomą elektroną ir tampa neigiamai įkrautas. Mokslininkai išsiaiškino, kaip šis elektronas iš pavienio azoto atomo patenka į NV centrą.
Elektronas juda tuneliu
Anksčiau buvo žinoma, kad elektronus NV centrams suteikia deimante išsibarstę pavieniai azoto atomai, tačiau nebuvo aišku, kaip elektronai įveikia atstumą tarp šių defektų. Deimante azoto atomas elektroną laiko ypač stipriai, todėl įprastos šiluminės energijos net kambario temperatūroje nepakanka jam išlaisvinti.

Naujasis tyrimas parodė, kad elektronui nereikia šiluminės energijos, kad išsilaisvintų. Jis į NV centrą pereina prasiskverbdamas pro energijos barjerą. Šis kvantinis reiškinys vadinamas tuneliavimu. Elektronui būdingos banginės savybės, todėl jis gali prasiskverbti pro barjerą net neturėdamas pakankamai energijos jam peršokti.
Vien tuneliavimo nepakanka, nes elektronui persikeliant išsiskiria energija. Kvantinės mechanikos skaičiavimai parodė, kad ją sugeria pats azoto atomas. Atidavus elektroną atkuriama viena anksčiau nutrūkusi azoto ir anglies atomų jungtis. Atomai staiga suartėja, o perteklinė energija virsta kristalo virpesiais, arba šiluma.
Tuneliavimo hipotezę pirmasis iškėlė dr. A. Alkauskas. Jo pradėtą darbą tęsė dr. L. Razinkovas kartu su Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje profesoriumi Chrisu Van de Walle. Jie atliko kvantinės mechanikos skaičiavimus ir sukūrė teorinį modelį, paaiškinantį eksperimentinius stebėjimus.
Eksperimentinę tyrimo dalį atliko Makso Planko polimerų tyrimų instituto mokslininkų grupė, vadovaujama dr. Ronaldo Ulbrichto. Eksperimente raudono lazerio impulsas pašalina elektronus iš NV centrų, o antrasis – nuolat ir labai silpnai šviečiantis – lazeris leidžia stebėti, kaip centrai atgauna elektronus. Signalas fiksuojamas nuo nanosekundžių iki sekundžių.
Elektrono sugrįžimo trukmė priklauso nuo atstumo tarp azoto atomo ir NV centro. Maždaug už dviejų nanometrų esantis azoto atomas gali grąžinti elektroną per kelias nanosekundes. Jei atstumas viršija penkis nanometrus, procesas gali užtrukti valandas.
Azoto kiekis deimante taip pat turi didelę įtaką. Kuo daugiau azoto atomų, tuo greičiau NV centrai atgauna elektroną. Temperatūra beveik neturėjo įtakos, o tai patvirtino prielaidą, kad elektronai juda ne dėl šilumos, o tuneliavimo būdu.
Deimantuose, kuriuose gausu azoto atomų, beveik visi NV centrai elektrinį krūvį atgauna per sekundės dalį. Labai grynuose deimantuose, kuriuose vienam milijonui anglies atomų tenka tik vienas azoto atomas, dauguma NV centrų gali neatsigauti net po valandos.
Kol NV centras laukia elektrono, jis neveikia. Tyrėjų teigimu, rezultatai paaiškina, kodėl skirtingi NV centrai atsistato nevienodai, ir gali padėti kurti stabilesnius kvantinius įrenginius. Ateityje tai taip pat gali leisti tiksliau valdyti azoto ir kitų priemaišų išsidėstymą deimante.
Prof. Chrisas Van de Walle pabrėžia, kad šis mechanizmas gali būti svarbus ne tik deimantuose. Stipriai elektronus surišantys defektai aptinkami LED naudojamuose liuminoforuose, spinduliuotę registruojančiuose kristaluose, elektroninių lustų izoliaciniuose sluoksniuose ir kitose medžiagose. Straipsnis žurnale „Physical Review Letters“ skirtas FTMC mokslininko dr. Audriaus Alkausko atminimui. Jis inicijavo teorinę darbo dalį, tačiau tyrimo pabaigos nesulaukė.




Diskusija
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.