Dronų grėsmė rodo Lietuvos kompleksinės gynybos poreikį

Karas Ukrainoje keičia oro grėsmių sampratą, todėl Lietuvai reikia ne kelių galingų ir brangių oro gynybos sistemų, bet kompleksinio tinklo, kuriame kiekvienai grėsmei būtų parinkta tinkamiausia priemonė. Reaktyviniais varikliais varomi bepiločiai orlaiviai tampa vis greitesni, gali nuskristi toliau ir gabenti didesnį krovinį.

Technologinė riba tarp dalies smogiamųjų dronų ir sparnuotųjų raketų pamažu nyksta. Tekste teigiama, kad tik laiko klausimas, kada tokie bepiločiai galės gabenti 200–500 kilogramų sprogmenų.

Ankstyvas aptikimas ir automatizuota analizė

Prieš palyginti pigų ir nedidelį bepilotį ne visada racionalu naudoti brangią raketą ar kelti naikintuvą. Tai nereiškia, kad tradicinės oro gynybos priemonės tampa nereikalingos, tačiau jas būtina derinti su pigesniais, specialiai dronams pritaikytais sprendimais.

Viena svarbiausių tokios sistemos dalių būtų ankstyvas grėsmių aptikimas. Stebėjimas turėtų apimti ne tik didelius ir aukštai skrendančius objektus, bet visą grėsmių spektrą. Tam reikalingi radarų, radijo dažnių, optiniai, termoviziniai ir akustiniai jutikliai, leidžiantys objektus aptikti, atpažinti ir nustatyti jų buvimo vietą. Šių sistemų duomenys turėtų būti sujungti į bendrą situacijos vaizdą.

Vis svarbesnį vaidmenį čia gali atlikti automatizuota duomenų analizė ir dirbtinis intelektas. Aptikus objektą, svarbu kuo greičiau nustatyti ne tik tai, kad jis skrenda, bet ir jo tipą, trajektoriją, greitį, tikėtiną tikslą bei racionaliausią neutralizavimo priemonę. Šiuolaikinėje oro gynyboje sekundės tampa ne mažiau svarbios nei pačios raketos.

Skirtingoms grėsmėms – skirtingos priemonės

Viena perspektyvių ir palyginti nebrangių priemonių – dronai-perėmėjai. Ukraina juos jau naudoja prieš smogiamuosius bepiločius. Tokia koncepcija grindžiama paprasta logika: į kelių ar keliasdešimties tūkstančių eurų vertės grėsmę nebūtina atsakyti nepalyginamai brangesne priemone, jei tą patį darbą gali atlikti specialiai tam sukurtas bepilotis.

Vis dėlto vien dronais-perėmėjais visų problemų išspręsti neįmanoma. Priešo bepiločiai gali skirtis greičiu, skrydžio aukščiu, konstrukcija, valdymo būdu ir skrydžio profiliu. Atsižvelgiant į situaciją, tinkamiausia priemonė gali būti:

• elektroninė kova;
• dronas-perėmėjas;
• automatinė kinetinė sistema;
• artimojo nuotolio priešlėktuvinė raketinė sistema ar kita konvencinė oro gynybos priemonė.

Svarbiausias principas – ne viena „stebuklinga“ technologija, o skirtingų gynybos priemonių integracija. Modernizuotos „Stinger“, „Hydra“ ar panašios artimojo nuotolio oro gynybos sistemos, taip pat artimojo nuotolio ginkluotė „oras–oras“, galėtų tapti tokio tinklo dalimi, ypač kovojant su žemai skrendančiais bepiločiais orlaiviais ir sparnuotosiomis raketomis.

Aukštesniame gynybos lygmenyje ir toliau bus reikalingos galingesnės raketinės sistemos bei aviacija. Tačiau svarbiausia Ukrainos karo pamoka Lietuvai – ne konkretus ginklas, o greitis, kuriuo technologijos kuriamos, išbandomos, modifikuojamos ir perduodamos kariuomenei.

Ukraina per kelerius metus sukūrė dinamišką gynybos inovacijų ekosistemą. Technologijos ten nekuriamos dešimtmetį pagal nekintančią specifikaciją. Sprendimai gimsta reaguojant į realias grėsmes, išbandomi kovos sąlygomis ir greitai tobulinami. Dronų-perėmėjų srityje jau naudojamos sistemos, kuriose didelė perėmimo proceso dalis yra automatizuota.

Lietuva gali mokytis ne iš teorinių modelių, o iš realios karo patirties. Bendri Lietuvos ir Ukrainos gynybos pramonės, mokslo bei kariuomenės projektai galėtų padėti greičiau perimti mūšio lauke patikrintus sprendimus ir kartu kurti naujos kartos technologijas.

Todėl svarbu vertinti ne tik tai, kiek ginklų galima sukaupti sandėliuose, bet ir tai, ar po metų ar dvejų šalyje veiks gynybos ir inžinerijos pramonė, galinti pagaminti tuo metu reikalingas priemones. Grėsmės keičiasi pernelyg greitai, kad būtų galima apsiginti vien tuo, kas įsigyta anksčiau.

Lietuvai reikalinga lanksti ir inovacijoms atvira gynybos ekosistema, kurioje bendradarbiautų kariuomenė, pramonė, universitetai ir technologijų bendrovės. Šalyje turimos elektronikos, jutiklių, dirbtinio intelekto, autonominių sistemų ir kitų sričių kompetencijos gali tapti tiesiogine gynybos technologijų dalimi.

Ukrainos karas parodė, kad kovojant su naujomis grėsmėmis ne visada laimi tas, kuris turi brangiausią ginklą. Vis dažniau pranašumą įgyja tas, kuris greičiausiai pastebi naują problemą, sukuria technologinį atsaką ir geba jį gaminti dideliu mastu. Todėl investicijos į Lietuvos gynybą turėtų apimti ne tik ginklus, bet ir gebėjimą kurti ginklus bei technologijas, kurių gali prireikti ateityje.