Įsivaizduokite mažą ranką, besiformuojančią gimdoje. Joje vyksta smulkūs struktūriniai sprendimai. Kai kurie jų gali būti svarbūs po kelių dešimtmečių.
Raida palieka pėdsaką
Kenedžio instituto mokslininkai nustatė, kad sąnarių pažeidimo modelis sergant reumatoidiniu artritu gali pradėti formuotis gerokai anksčiau nei įvyksta bet koks imuninės sistemos išpuolis. Palyginusi besivystančius pirštų sąnarius, kurie vėliau pasižymi labai skirtinga ligos rizika, komanda nustatė, kad struktūriniai ir ląsteliniai skirtumai susiformuoja raidos metu ir išlieka suaugus.
Kodėl vieni sąnariai užsiliepsnoja vėl ir vėl, o kiti lieka ramūs? Tyrimas leidžia manyti, kad priežasties nereikėtų ieškoti vien tik imuninėje sistemoje. Svarbūs ir patys audiniai. Atrodo, kad kai kurie sąnariai yra susiformavę taip, jog uždegimui juose lengviau įsitvirtinti.
Kaip atliktas tyrimas ir kas nustatyta
Komanda sutelkė dėmesį į dviejų tipų pirštų sąnarius: proksimalinius tarpfalanginius sąnarius, arba PIP sąnarius, kurie dažnai pažeidžiami sergant reumatoidiniu artritu, ir distalinius tarpfalanginius sąnarius, arba DIP sąnarius, kurie paprastai lieka nepažeisti. Mokslininkai tyrė besivystančius žmogaus pirštų sąnarius taikydami vienos ląstelės RNR sekoskaitą, pažangią vaizdų analizę ir didelės raiškos 3D rentgeno skenavimą, atliktą „Diamond Light Source“ centre.
Besivystančiuose sąnariuose dominavo ne imuninės ląstelės, o struktūrinės ląstelės, tokios kaip chondrocitai ir fibroblastai. Tai leido atsekti, kaip formuojasi sąnarių audiniai, ir nustatyti skirtumus, egzistavusius dar prieš gimimą. Ypač svarbu tai, kad PIP sąnariuose buvo didesnis sinovinio audinio tūris ir gausiau PI16 teigiamų fibroblastų, specializuotos jungiamojo audinio ląstelių populiacijos, kuri ankstesniuose tyrimuose buvo siejama su uždegimu.
PI16 teigiami fibroblastai telkėsi aplink kraujagysles ir vietose, kur prisitvirtina sausgyslės bei raiščiai. Jie nebuvo pasyvūs stebėtojai. Veikiamos uždegiminių signalų, šios ląstelės aktyvino kitokius kelius nei kiti fibroblastai, keisdamos tiek audinių organizaciją, tiek imuninės reguliacijos programas taip, kad tai galėtų skatinti užsitęsusį uždegimą.
Ką ląstelių žemėlapis atskleidžia apie sąnarių pažeidžiamumą
Mokslininkai taip pat atsekė tikėtinas sinovinio dangalo ištakas. Panašu, kad šis dangalas susidaro iš dviejų vietinių šaltinių: su kremzle susijusių ląstelių ir aplinkinių fibroblastų. Vietinės sąlygos, įskaitant palyginti mažą deguonies kiekį, turėjo įtakos šiai diferenciacijai. Tokie mikroaplinkos signalai gali visam gyvenimui nulemti sinovinių ląstelių funkcinę elgseną.
Didelės raiškos 3D vaizdinimas parodė, kad pažeidžiamuose sąnariuose sinovinis audinys buvo ne tik didesnis, bet ir kitaip organizuotas. Kartu šie struktūriniai ir ląsteliniai pėdsakai pateikia įtikinamą paaiškinimą, kodėl uždegimas įsitvirtina ir išlieka vienuose sąnariuose, o kitus palieka palyginti nepaliestus.
Oksfordo universiteto Kenedžio instituto transliacinės reumatologijos profesorius Christopheris Buckley komentavo: „Jau dešimtmečius žinome, kad reumatoidinis artritas selektyviai pažeidžia tam tikrus sąnarius, tačiau vienas didžiausių neatsakytų klausimų yra kodėl? Mūsų išvados rodo, kad atsakymas slypi ne tik imuninėje sistemoje, bet ir pačiuose audiniuose. Raidos metu susiformavusios ląstelinės ir struktūrinės savybės gali padėti nulemti, kur vėlesniame gyvenime įsitvirtins uždegimas.“
Reikšmė diagnostikai ir gydymui
Požiūrio poslinkis, kai sąnario architektūra laikoma ligos rizikos dalimi, atveria kelias kryptis. Pirma, tai leidžia manyti, kad su fibroblastų potipiais ar sinovinio audinio tūriu susiję biologiniai žymenys galėtų padėti nustatyti didesnę sąnarių pažeidimo riziką, galbūt dar prieš atsirandant simptomams. Antra, gydymo būdai, nukreipti į patogeninę fibroblastų elgseną, o ne plačiai slopinantys imunitetą, galėtų užtikrinti geresnę vietinę kontrolę ir mažiau šalutinių poveikių.
Ar kada nors galėsime užkirsti kelią konkrečių sąnarių ligai anksti gyvenime moduliuodami audinių kelius arba perprogramuodami pažeistų sąnarių fibroblastus? Tai ilgalaikiai klausimai. Artimesnės perspektyvos apima šiame tyrime aprašytų raidos požymių naudojimą vaizdinimo protokolams tikslinti ir vaistams, keičiantiems fibroblastų funkciją arba juos palaikančią mikroaplinką, tirti.
Eksperto įžvalga
Dr. Elena Morales, reumatologė ir transliacinės medicinos tyrėja, nesusijusi su šiuo tyrimu, sakė: „Šis darbas naujai apibrėžia imlumą kaip konkretaus sąnario savybę. Jis ragina žvelgti plačiau nei vien į cirkuliuojančias imunines ląsteles ir atsižvelgti į audinių „dirvą“, kurioje auga uždegimas. Praktikoje tai reiškia diagnostikos ir gydymo metodų, pasižyminčių erdviniu tikslumu, kūrimą. Tai labai įdomi personalizuotos reumatologijos kryptis.“
Išvada
Klasikinis reumatoidinio artrito kaip netinkamai veikiančios imuninės sistemos vaizdinys išlieka teisingas, tačiau jis nėra išsamus. Kenedžio instituto tyrimas suteikia daugiau niuansų: sąnarių planas, užrašytas raidos metu, padeda nulemti, kur liga įsišaknija. Šio plano supratimas gali pakeisti tai, kaip prognozuojame riziką, stebime ligos progresavimą ir kuriame gydymą, gerbiantį kiekvieno sąnario biologiją.
Ateities tyrimai turės susieti šiuos raidos pėdsakus su suaugusiųjų ligos eiga ir patikrinti, ar fibroblastų būsenų keitimas gali susilpninti arba užkirsti kelią konkrečių sąnarių uždegimui. Kol kas šios išvados kviečia kelti kitą klausimą: gydydami reumatoidinį artritą, ar turėtume gydyti ne tik imuninę sistemą, bet ir patį sąnarį?
Diskusija
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.